Europos Sąjunga: tarp Erelio ir Drakono

Kylančios įtampos tarp JAV ir Kinijos bei besikeičianti pasaulinė konjunktūra verčia šalis rinktis tarp šių dviejų supergalybių. Europos Sąjunga – didžiausias prekybos blokas pasaulyje ir taip pat didžiausias prekybos partneris tiek JAV, tiek Kinijai, tačiau yra priverstas laviruoti, o dažnai ir pasirinkti vieną ar kitą šių pusių. Taigi straipsnyje apžvelgsime šio sudėtingo trikampio tarpusavio santykius.

Erelis

Nepaisant prekybos karų sukeltų įtampų JAV ekonomika išgyvena tokį pakilimą, koks nematytas jau ištisus dešimtmečius. Trumpo įgyvendinta mokesčių mažinimo politika, finansinis stimuliavimas ir valstybinės išlaidos sudarė palankias sąlygas šiam ekonomikos augimui. Ekonomistai išskiria keletą pagrindinių faktorių iš kurių galima spręsti, jog ekonomikai sekasi gerai. 2019 pirmo ketvirčio duomenimis nedarbo lygis žemiausias nuo 1969 ir siekia – 3,6%. Afroamerikiečių nedarbo lygis apskritai pasiekė rekordą ir nukrito iki  5,9%. Darbo užmokestis taip pat jau keletą metų augo stabiliai ir šių metų vasarį pasiekė 3,4%, o infliacija pakilo tik iki 1,8%. Vadinasi, realios žmonių pajamos išaugo. BVP šių metų ketvirtį augo 3,1%. Daugelio ekonomistų nuomone, išsivysčiusių ekonomikų BVP kritimas žemiau 2% sukeltų recesiją, o kilimas virš 3% jau gali rodyti ekonomikos perkaitimo požymius. Taigi, BVP „temperatūra“ ideali.

Dar reikėtų pridurti, jog JAV išrasta skalūnų naftos išgavimo technologija žymiai sumažino šalies priklausomumą nuo naftos ir dujų importo. Taip pat dedama daug pastangų atsinaujinančios energetikos sektoriui plėsti. Dabar patys amerikiečiai energetinius išteklius nori eksportuoti (Lenkija jau dabar yra pasirašiusi ilgalaikes suskystintų dujų tiekimo sutartis su JAV kompanijomis).

Galiausiai, 2018 m. Trumpas privertė Kanados ir Meksikos lyderius pasirašyti JAV palankesnę, naujai persvarstytą Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutartį. Tiesa, kad ši įsigaliotų, visų šalių įstatymų leidžiamoji valdžia turi dar naują sutarties versiją ratifikuoti. Iš Trumpo administracijos pusės šio susitarimo logika tokia pati, kaip ir prekybos karo su kinais – prekybos deficito mažinimas bei konkurencijos sąlygų suvienodinimas. Kanada ir Meksika panašu, jog jau nusileido Trumpo reikalavimams, su kinais dar deramasi, o kas laukia ES?

JAV ekonomikai klestint, Trumpas gali sau leisti vykdyti į vidų sutelktą ekonominę politiką ir nevengti naudotis muitų tarifų spaudimo taktikos. Laikomasi požiūrio, jog pasauliui JAV reikia labiau, nei JAV likusio pasaulio. ES taip pat neišvengė Trumpo administracijos ekonominio spaudimo. Ilgalaikė ir strateginė Europos sąjungininkė nusprendė uždėti 25% tarifus plieno ir 10% aliuminio importui į JAV, remiantis „nacionalinio saugumo interesais“. Tai jau iš principo kenkia PPO prestižui ir integralumui, kadangi ignoruojamas organizacijos arbitražas. Toliau, paaštrėjo dar nuo Bušo Jaunesniojo laikų besitęsiantis ginčas tarp Airbus ir Boeing aeronautikos kompanijų. Airbus, būdama viena pagrindinių amerikiečių Boeing konkurenčių civilinės aviacijos srityje, kaltinama, jog reguliariai gauna valstybinių subsidijų (tarp kompanijos akcininkų yra Vokietija, Prancūzija, Ispanija ir kt.). JAV Prekybos pareigūnų skaičiavimais ES subsidijos Airbus amerikiečiams kasmet padaro apie 11 mlrd. dolerių žalos. JAV grasina ES uždėti papildomus 7 mlrd. dolerių vertės tarifus, ir ne tik su aeronautikos pramone susijusioms prekėms, bet ir maisto produktams – sūriui, pastai, alyvuogėms, viskiui ir t.t. Galiausiai, tarifų gali susilaukti ir automobilių pramonė, o tai jau būtų ypač skaudus smūgis. Pavyzdžiui, Vokietija eksportuoja apie 57% visų automobilių iš ES į JAV. Šioje vietoje ES yra ypač „prisidirbusi“, o tiksliau tokie Vokietijos ekonomikos flagmanai kaip Volkswagen ar Audi. Tačiau tai taip pat liečia ir Prancūzų Renault-Nissan ir kai kuriuos kitus automobilių gamintojus. Kalbu apie taip vadinamą „Dieselgate“ skandalą. Volkswagen 2006-2015 metų laikotarpyje pardavė apie 580000 mašinų su instaliuota programine įranga, kurios esmė buvo klastoti tikrus išmetamų dujų emisijos duomenis. Ekologiškai draugiškos mašinos pasirodo buvo ne tokios jau ekologiškos. Volkswagen tai kainavo apie 30 mlrd. dolerių įvairioms baudoms ir kompensacijoms išmokėti. Bendrai, tai smarkiai pakirto europietiškų automobilių gamintojų prestižą, be to Trumpui suteikė puikią progą bent jau politiškai palaikyti vietinius automobilių gamintojus.

Dar vienas tarp JAV ir ES įtampą keliantis klausimas yra NATO finansavimo pasidalijimas. Šiuo metu egzistuojantis susitarimas yra toks, jog iki 2024 kiti NATO partneriai įsipareigojo savo įnašą į NATO aljansą padidinti iki 2% nuo valstybės BVP. Tik 5 iš 29 narių atitinka šį standartą. Ypač aštrios kritikos susilaukė Vokietija, kuri, būdama turtingiausia ES valstybė į NATO bendrą biudžetą įneša vos 1 % nuo savo BVP. Beje, 2019 lapkritį Jean-Claude Junckerį ES Komisijos vadovo poste pakeis Angelos Merkel statytinė – Ursula von der Leyen. Ši, buvusi Vokietijos gynybos ministrė, 2013-2019 Bundeswehro pajėgas nustekeno iki trečio pasaulio šalies lygio. Truputis konteksto: iš 244 Leopard tipo tankų veikia tik 105, iš 128 Eurofighter naikintuvų – 39, iš 13 fregatų – 5. Tiesa, militarizmas Vokietijoje vis dar yra siejamas su Antrojo pasaulinio karo traumomis ir kolektyvinės kaltės jausmu, todėl į kariuomenės pajėgumų didinimą visad buvo žiūrima atsargiai. Tačiau Vokietijos gynybos ministerija gyvena ne taip jau ir blogai, 2018 duomenimis gavo apie 43 mlrd. eurų finansavimą. Kur dingsta šie milžiniški pinigai? Na, Gynybos ministerija kasmet išleisdavo apie 180 mln. eurų konsultacijoms kaip efektyviau panaudoti gynybai skirtą finansavimą. Kiti pinigai tikriausiai buvo panaudoti tolerancijos ugdymo seminarams rengti… Taip pat Ursula von der Leyen palaiko Europos Kariuomenės kūrimo idėją: „Dabartinėje globalioje aplinkoje, Europai reikia patobulinti savo galimybes veikti savo saugumo vardan“. Taigi nenorima mokėti į NATO biudžetą, bet vis pasigirsta ES politikų kalbos apie pajėgų kūrimą, kurių funkcija potencialiai dubliuotųsi su Aljanso. Nors Ursula von der Leyen savo pergalės kalboje ir pažymėjo tradicinę NATO svarbą Europos saugumui, visgi, Vakarų Europos šalių požiūris į Transatlantinės gynybos reikalus Trumpo administracijai susižavėjimo nekelia. Trumpas pareiškė, jog 2% nuo BVP standartai yra per maži ir juos reiktų kelti iki 4 %. Šiuo atžvilgiu visiškai pagrįstai klausiama kodėl JAV turi mokėti už pačių europiečių saugumą?

Taigi, šiuo metu JAV ir ES tarpusavio santykiai išgyvena tikrai ne pačius geriausius laikus. Visgi į atvirą muitų karą su istoriniu sąjungininku veltis kol kas nenorima. Matomai, derybos vyksta už uždarų durų. Tačiau nerimo ir abipusio nepasitikėjimo sėklos jau pasėtos. Trumpo požiūriu, nesąžiningumo ir lobimo JAV sąskaita situacija turi baigtis. Rodos, stambiausias Europos prekybos partneris atsuka nugarą, o ar prekybinių santykių pertvarkymo su ES politika duos rezultatų, bus matyti. O gal tai tik pastūmės ES į didžiausio JAV konkurento – Kinijos glėbį?

Drakonas

Jei JAV ekonomika išgyvena pakilimo laikotarpį, tai Kinijos situacija visiškai priešinga. Naujausi 2019 antro ketvirčio duomenys tik patvirtina jau kurį laiką keltus nuogąstavimus, jog Kinijos ekonomika lėtėja. BVP balandžio-birželio laikotarpį siekė 6,2%, o tai 0,2% mažiau nei pirmame ketvirtyje. Palyginimui per visus 2018 metus BVP augo iki 6,6%. Atrodo, jog 0,4% ekonomikos augimo lėtėjimo rodiklis nėra nei per didelis, nei tragiškas. Tačiau simboliškai tai – žemiausias BVP augimo rezultatas nuo pat 1992. Šie duomenys Kinijos Komunistų partijai galvos skausmą kelia ne tik dėl to, jog tikriausiai nepavyks pasiekti ambicingai užsibrėžtų tikslų iki 2020 šalies BVP padvigubinti (lyginant su 2010 rodikliais), bet ir dėl to, jog tolesnis ekonomikos lėtėjimas gali sukelti recesiją. Ypač neramina eksporto-importo lėtėjimas, kuris gali neigiamai paveikti prekybos grandines Azijoje, o vėliau ir globaliai. Jei Kinijos ekonomika staigiai kristų, labai realus dar vienos Pasaulinės ekonominės krizės scenarijus.

Kaip Trumpui būdinga, šias naujienas jis traktavo kaip įrodymą, jog jo vykdoma prekybos karo politika duoda rezultatų. Prezidentas savo tviterio paskyroje paskelbė: „Jungtinių Valstijų muitai daro didžiulį poveikį kompanijoms norinčioms palikti Kiniją ir pereiti į [JAV- aut. past.] netarifuojamas šalis. Štai dėl ko Kinija nori susitarti su JAV“. Toliau pridedama, jog JAV iš Kinijos mokamų tarifų gauna milijardus dolerių. Koks išties yra prekybos karo poveikis abiejų supergalybių ekonomikoms, be abejo, diskutuotina – kiek straipsnių, tiek nuomonių. Visgi, viena aišku – Kinija žūtbūt ieško naujų rinkų ir partnerių, o ES „drakonui“ atrodo vienas gardžiausių kąsnelių. Jei Trumpo Amerika ES atžvilgiu vykdo kietą derybinę politiką, tai kinai atvirkščiai – bando įtikti ir vilioti ES šalis investicijomis ir infrastruktūros vystymo projektais.

Diržo ir kelio iniciatyva

2013 m. kinai paskelbė ambicingą Diržo ir kelio iniciatyvą (DKI) – globalaus ekonominio vystymosi planą, kuris Azijoje, Afrikoje ir Europoje turėtų plėtoti infrastruktūros projektus pasitelkiant kinų investicijas. Šis naujojo Šilko kelio projektas yra kertinis dabartinio Kinijos prezidento Xi Jinpingo politikos akmuo. Kinijos sumanymu DKI projektai padės dalyvaujančioms šalims pakelti savo ekonomiką, išvystys žemės ir sausumos prekybos kelius, pakels gamybos, energetikos ir statybų sektorius. Kinijos pakrančių miestuose sutelkta pramonė bei auganti, milžinišką perkamąją galią turinti vidurinioji klasė turėtų suintensyvinti prekių ir paslaugų mainus regionuose, o taip pat išplėsti tarptautinį Kinijos valiutos juanio naudojimą. Kinija 2019 m. deklaravo, jog į projektą įsitraukusios 171 globalios korporacijos, veikiančios 150 šalių, kurių pelnas šios iniciatyvos dėka pasiekė 7 mlrd. dolerių, o tiesioginės kinų investicijos – beveik 16 mlrd. dolerių. Prekybos ministerijos pareigūno Song Lihong teigimu, DKI dalyvavusios kinų kompanijos 2013 – 2018 m. laikotarpyje jau užbaigė projektus, kurių vertė siekia 400 mlrd. dolerių.

Tačiau, kaip sakoma, velnias slypi detalėse. Strateginių ir tarptautinių studijų centro vyresniojo darbuotojo, Jonathan E. Hillman, teigimu, tikrieji DKI projektų duomenys geriausiu atveju yra tik apytiksliai. Pirmiausia dėl to, jog nėra aiškių kriterijų, kas konkrečiai įtraukiama į DKI rėmus. Su infrastruktūros vystymo projektais, einančiais per DKI geografinius kelius kaip ir viskas aišku, tačiau į statistiką įtraukiami ir „minkštieji“ kultūriniai projektai arba tiesiog dvišalės prekybinės sutartys. Be to, pati DKI koncepcija metams bėgant evoliucionavo, ir dabar apima internetinę, bei kosmoso erdvę. Kinijos Komunistų partijai pagražinti tikruosius skaičius naudinga dėlto, jog DKI naudojama kaip sėkminga „morka“ potencialiems partneriams suvilioti, taip pat atkreipus dėmesį, pasaulis dabar jau atidžiai stebi DKI projekto eigą. Jei šios investicijos kinams neduos reikiamos grąžos, gresia milžiniškas nacionalinės skolos išaugimas, o kartu ir nepageidautinos politinės įtampos su šalimis partnerėmis. Tik laikas parodys ar didžiajai Komunistų partijos svajonei iki 2049, Kinijos Liaudies Respublikos 100-ųjų įkūrimo metinių, lemta tapti  NR. 1 pasaulio galybe.

Besikeičianti ES pozicija

Visgi ES puikiai supranta, jog auganti Kinijos ekonominė-karinė galia, o kartu vis didėjančios geopolitinės ambicijos, kurių įgyvendinimui pasitelkiami ir DKI projektai, ES verčia iš esmės permąstyti tolesnę bendradarbiavimo su Kinija strategiją. Dar šių metų kovą pasirodęs Europos Komisijos dokumentas „ES-Kinija: strateginė apžvalga“ atskleidžia kintančias Briuselio nuotaikas ir bandymus, bent jau teoriškai, nubrėžti tolesnių tarpusavio santykių gaires vidutiniame ir ilgajame laikotarpyje. Dokumente rašoma: “Kinija, skirtingose politikos sferose, vienu metu yra partnerė, su kuria EU turi glaudžiai susijusių tikslų, partnerė, su kuria EU turi surasti interesų balansą, ekonominė konkurentė, siekianti technologinio lyderiavimo, ir sisteminė priešininkė, skatinanti alternatyvius [nedemokratinius – aut. past.] valdymo modelius“.

Reikia paminėti, jog žymiai kritiškesnis požiūris į Kinijos įtaką Europoje susilaukė dėmesio ir Lietuvoje. Krašto Apsaugos Ministerijos 2019 Grėsmių Nacionaliniam Saugumui vertinime, Kinija pirmą kartą (šalia Rusijos ir Baltarusijos) įvardinama kaip žvalgybinė grėsmė. Atrodo, kad tokie mažmožiai kaip kontra-protestai, nukreipti prieš Honkongo žmonių palaikymą ar Vilniuje iškabintos reklamos, raginančios švęsti Kinijos Liaudies Respublikos 70-ąsias įkūrimo metines, realios grėsmės nesukelia. Tačiau, tai parodo augantį Kinijos norą net šioje mažoje šalyje visuomenę pratinti prie jiems palankaus naratyvo. Prezidentas Gitanas Nausėda taip pat paragino „nestumti per jėgą“ giliavandenio uosto Klaipėdoje projekto. „Jeigu tai yra kinų investicijos, tai jau yra susiję su tais klausimais, kurie šiandien visai Europai yra labai svarbūs, tai yra nacionalinio saugumo aspektas“.

Bendrai, „ekonominio konkurento“ ir “sisteminės priešininkės“ etiketės atspindi ir bendrą ES užsienio politikos dilemą Kinijos atžvilgiu. Iš ekonominės pusės Briuselis žino apie grėsmes, susijusias su DKI projektais. Procedūrų miglotumas, vėlavimai,, politinis spaudimas bei „skolų spąstai“, į kuriuos pateko  kai kurios ekonomiškai silpnesnės šalys (Kongas, Kenija, Zambija, Šri Lanka ir kt.). Apžvalgininkai teigia, jog tai yra kiniško neo-kolonializmo forma. Šalys, negalinčios susimokėti už skolas yra politiškai spaudžiamos perleisti šalies strateginę infrastruktūrą bei resursus. Nausėdos perspėjimas dėl Klaipėdos uosto šioje vietoje yra visiškai pagrįstas. Taip pat ES, kaip ir JAV, Kinijai turi rimtų priekaištų dėl intelektualinės nuosavybės vagysčių bei nevienodų konkurencijos sąlygų pačios Kinijos rinkoje. Šie nusiskundimai kinams yra žinomi ir atrodo, jog bandoma situaciją taisyti. Balandį Briuselyje viešėjęs Kinijos Ministras pirmininkas Li Keqiang patikino, jog: „Europiečių kompanijos mėgausis vienodomis sąlygomis“. Šie pažadai priimti įstatymiškai. Kinijos ekonomikai lėtėjant, norima išlaikyti Europos investuotojus ir kompanijas. Savo ruožtu, ES įtemptų santykių su JAV kontekste, taip pat nenori dar papildomai pyktis ir su Kinija. Tačiau “sisteminės priešininkės“ politinis vektorius bendradarbiavimo užduotį tikrai apsunkina.

Kas svarbiau: ekonomika ar vertybės?

Deutsche Welle“ korespondentės Maximiliane Koschyk teigimu: „Berlynas vis dar laikosi pasenusio požiūrio, jog prekyba gali nuvesti prie politinių permainų“. Ši vokiečių politikos paradigma nieko nepasiekė Rusijos atžvilgiu ir tikrai nepakeis dar labiau autokratinės Kinijos. Tačiau Angelai Merkel bepigu reikšti susirūpinimą ir reikalauti Honkongo gyventojų teisių užtikrinimo, kai Vokietija išlieka pagrindinė Kinijos partnerė ES, ir viena nedaugelio šalių išlaikanti teigiamą prekybos balansą. Paradoksalu tai, jog ES nuolatos pasisako dėl įtampų Pietų Kinijos jūroje, o dabar ir Honkonge, didina karinį bendradarbiavimą su Pietryčių Azijos valstybių asociacijos šalimis (ypač Vietnamu – vienu aršiausiu Kinijos kritikų), tačiau Prancūzijos prezidento Emanuelio Macrono raginimai Europai su Kinija kalbėtis vienu balsu ignoruojami. Europa mėgsta pamokslauti (ir dažnai, deja, tik simboliškai ir mechaniškai) apie įvykius, kurie toli už namų sienų, tačiau tampa žymiai labiau vertybiškai lankstesni kai liečia juos pačius. Vargu ar 28 šalių blokas (minus JK) gali suformuoti efektyvią, vieningą poziciją Kinijos atžvilgiu, kai kiekviena šalis pirmiausia siekia užtikrinti savo nacionalinius interesus. Kinai tai žino ir pirmiausia nori dvišalių susitarimų – tai juk klasikinė „skaldyk ir valdyk“ strategija. Atskiros ES narės iš Kinijos siekia užsitikrinti ekonominių privilegijų ir yra linkusios į daugelį nepatogių dalykų užmerkti akį. Ryškiausias tokios strategijos pavyzdys – 17+1 ekonominis formatas, apjungiantis Centrinės ir Rytų Europos šalis.

17+1 klubas

Pasak Carnegie Europos instituto darbuotojos Judy Dempsey, Europos Komisija nesugebėjo į savo pusę palenkti 17+1, o tai leido „Kinijai užimti strategines pozicijas šiose Europos vietose, dėl gilių Pekino kišenių, sąlygų trūkumo ir greičio per kurį modernizuojami transporto tinklai“. Tiesa, šiame formate dalyvaujančios valstybės iš Kinijos susilaukia nevienodų investicijų, o ir DKI rėmuose sutartų projektų ekonominė nauda diskutuotina. Pavyzdžiui, Lenkija, viena iš formato iniciatorių, net ir turėdama puikią geografinę padėtį tapti kinų prekių perskirstymo centru Vidurio Europos regione bei vis augančią vidaus rinką, rodos, dabar vis aktyviau gręžiasi į JAV. Dar 2018 vasarį Lenkijos Ministras pirmininkas Mateusz Morawiecki pareiškė, jog nėra patenkintas prekybos deficitu su Kinija ir gyrė Donaldą Trumpą už pastangas užtikrinti „laisvą ir sąžininga prekybą“. Pasitikėjimo nepridėjo ir tai, jog 2019 vasarį buvo suimtas Huawei darbuotojas, įtariamas šnipinėjimu. Rugsėjį lenkai jau pasirašė sutartį bendrai su JAV vystyti 5G telekomunikacijų tinklus ir taip atsverti Kinijos ambicijas Europoje. Šia prasme kinai patyrė nemažą pralaimėjimą, tačiau, jei viena šalis nusisuka, investicijų eilėje laukia dar daugelis kitų. Viena tokių – atvirai su Briuseliu konfliktuojanti Viktoro Orbano Vengrija. Ir tai gal vienas akivaizdžiausių Kinijos „ skaldyk ir valdyk“ strategijos pavyzdžių.

Vengrams atitenka daugiau nei pusė 17+1 klubui skirtų Kinijos investicijų – apie 4,3 mlrd. dolerių. Didžioji dalis investicijų yra skirta transporto infrastruktūros projektams, ypač svarbios naujos Vengrijos-Serbijos geležinkelio linijos statybos. Tačiau šis projektas pačioje Vengrijoje sukėlė nemažai diskusijų, kadangi vieni baiminasi papulti į Kinijos paspęstus „paskolų spąstus“, o kiti nuogąstauja, jog šis ir panašūs projektai leis Pekinui įsmeigti dar didesnį pleištą tarp Vengrijos ir Briuselio, taip manipuliuojant abi puses savo naudai. Orbano vyriausybei tai naudinga pirmiausia politiškai – norima parodyti Briuseliui, kad visad yra alternatyvų. Tuo tarpu patys kinai nori įrodyti, jog gali vystyti projektus, atitinkančius ES standartus bei atidaryti dar vieną importo koridorių į Vakarų Europą.

Kinų investicijų noriai laukia ne tik 17+1 klubo šalys, bet ir ES senbuvės. Portugalija bei Graikija, abi skaudžiai nukentėjusios nuo 2008 Pasaulio finansų krizės ir iš Briuselio už paskolas turėjusios priimti smarkiai apkarpytus biudžetus, dažnai paremia Kinijos interesus ir taip silpnina trapią „bendrą“ ES derybinę poziciją. Tačiau skaudžiausio smūgio sulaukta iš Didžiojo septyneto narės Italijos. Tai pirmoji didžioji valstybė, kuri oficialiai prisijungė prie DKI iniciatyvos ir pasirašė susitarimus, kurių vertė siekė 2,5 mlrd. eurų (tai sąlyginai mažas skaičius, kadangi buvo kalbama apie 7 mlrd.). Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna, tačiau Macrono Prancūzija, nors postringaudama apie vienybę ir oficialiai neprisijungusi prie DKI, šiais metais su Kinija sudarė 40 mlrd. eurų vertės sandorių. Apskritai Britanija, Vokietija, Italija ir Prancūzija 2017 metų duomenimis sulaukė 75% visų Kinijos investicijų į ES. Kinai elgiasi protingai ne tik iš ekonominės, bet ir iš politinės perspektyvos. Ekonomiškai silpnesnės šalys gauna palyginus kuklias ir dėl „paskolų spąstų“ potencialiai pavojingas investicijas, o ES senbuvės pamaloninamos įspūdingais kontraktais. Aišku, vienybės ir tarpusavio pasitikėjimo tai neprideda. Vakarų Europos senbuvės vadovaujasi principu – elkis kaip sakau, bet ne taip, kaip pats elgiuosi.  Blogiausia tai, jog Kinija skaldo net tik pačios ES šalis nares, bet ir bando įsitvirtinti ES nepriklausančiose kaimynėse: kalbu apie Vakarų Balkanų neo-kolonizaciją.

Kinija Europos pašonėje?

Vakarų Balkanų regionas, kuriam priklauso tokios šalys kaip Serbija, Juodkalnija, Bosnija ir Hercegovina, Šiaurės Makedonija, kinams yra svarbus net tik dėl rinkų ar prekybos kelių, tačiau ir todėl, jog tai gali būti potencialiai būsimos ES narės. Taip pasireiškia garsusis kinų ilgalaikis strateginis mąstymas. Įsitvirtinimas šiame regione ateityje kinams duotų galimybę dar labiau paveikti ES prekybą bei politiką. Šiam tikslui pasiekti DKI instrumentas puikiai tinka ir taikomas gana sėkmingai. Per dešimtmetį Kinija tapo viena pagrindinių regiono prekybos ir investicijų partnerių. Toks aktyvumas turi labai realias pasekmes. Regiono valstybių BVP skolos vidurkis siekia apie 70%. Nuo 2018 Juodkalnijos nacionalinė skola Kinijai sudaro 40%, Šiaurės Makedonijos – 20%, Bosnijos ir Hercegovinos – 14%, ir Serbijos – 12%. „Paskolų spąstų“ tendencijos šiame regione akivaizdžios, tačiau tai toli gražu ne vienintelė problema. DKI mechanizmai skatina korupciją, kinai proteguoja vietinius politikus, kurie pasirašinėja sutartis. Sudarinėjami klientų ir patronų tinklai, kurie dar labiau griauna pasitikėjimą ir taip korupcija garsėjančiomis institucijomis.

Europos analizių centro darbuotojo Austin Doehler nuomone, dalį kaltės turi prisiimti pati ES. Pasak analitiko, po 2007, kai į ES buvo priimta Bulgarija ir Rumunija, Briuselyje daug kas manė, jog pasielgta skubotai, nes šalys neatitiko daugelio ES standartų. Tai atšaldė daugelio politikų norą toliau vykdyti ES plėtros projektą. Po to sekė 2008 krizė, kuri ypač skaudžiai smogė Vakarų Balkanų regionui. ES skyrė mažiau dėmesio ir šiuo vakuumu sėkmingai pasinaudojo Kinija. Dabar ES pats laikas apsispręsti, kaip norima toliau elgtis ne tik bendrijos viduje, bet ir periferijose.

Išvados

ES blokui akivaizdžiai sunku surasti balansą tarp dviejų pasaulio galybių: JAV ir Kinijos. Tiek daug skirtingų interesų tarp ekonominių ir saugumo klausimų. Nors Trumpas spaudžia Vakarų Europos galingiausias valstybes ir ignoruoja mažesnes, Briuselis bei ES lyderiai Merkel ir Macronas (arba M&Ms) laikosi gan santūriai. Priežastis aiški – nenorima kelti nereikalingos įtampos. Juk Trumpas gali būti ir neperrinktas antrai kadencijai, o net jei ir bus perrinktas – 4 metai ne tiek jau ir daug. Taigi norima sulaukti palankesnių vėjų. Tačiau, jei Trumpui visgi pavyktų laimėti perrinkimą, galimas daiktas, jog bus imtasi žymiai griežtesnių veiksmų. Vakarų Europos lyderiams stručio galvos slėpimo smėlyje taktika gali skaudžiai atsirūgti. Šiam scenarijui išsipildžius, labiausiai nukentėtu būtent ES senbuvės. Skirtingai nei Kinijai, JAV visa ES, kaip bendrija, nelabai rūpi.

Su Kinija viskas sudėtingiau. Iš principo ES elitas dėl Kinijos nesąžiningumo prekyboje bei saugumo grėsmių yra tos pačios nuomonės kaip ir JAV. Tai rodo, jog bent jau teorine prasme pagaliau stengiamasi žiūrėti iš ilgalaikės perspektyvos. Tačiau ES narės, neturėdamos bendros pozicijos, elgiasi kaip išmano ir sveria ekonominę naudą bei saugumo grėsmes atskirai. Panašu, jog euroskeptikų valdomos šalys (Vengrija, Italija) linkusios garsiausiai palaikyti Kinijos iniciatyvas, tačiau didžiausių investicijų sulaukia garsiausios kritikės (Vokietija, Prancūzija). Kinams tai iš principo naudinga ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai. Daugiausiai investuojama ten, kur didžiausia ekonominė grąža, o kartu keliamas nepasitenkinimas pačioje ES ir jos periferijoje, taip dar labiau stiprinant Kinijos pozicijas.

Ar ES egzistuoja trečias kelias?

Ekonominiuose santykiuose be galo svarbi diversifikaciją ir alternatyvų turėjimas. Šioje srityje ES pasistengė ir surado tam tinkamą partnerį kitoje žemės pusrutulio pusėje – Japonija. Japonija kaip ir ES išgyvena tas pačias problemas – Kinijos stiprėjimą regione ir JAV atsitraukimą nuo pasaulio reikalų. Svarbu ir tai, kad interesai sutampa ne tik geopolitiškai, bet ir ekonomiškai bei vertybiškai. Pasitikima tarptautinėmis institucijomis (JTO), siekiama sąžiningos prekybos ir aukštos kokybės prekių. ES transatlantinės prekybos sutarties su JAV ateitis šiuo metu itin miglota, su Kinija susitarimą tikimasi pasiekti 2020, o su Japonija laisvosios prekybos sutartis jau įsigaliojo nuo 2019 vasario 1 d. Japonijai ES yra trečia pagal dydį prekybos partnerė, abiejų pusių bendra prekybos apimtis 2018 peržengė 161 mlrd. doleriu ribą. Ir tuo apsiriboti neketinama. 2019 rugsėjo 27 d. Europos Komisijos vadovas Jean-Claude Junckeris ir Japonijos Ministras Pirmininkas Shinzo Abe  pasirašė „Azijos sujungimo“ planą, kurio esmė paprasta – atsverti DKI. Šis susitarimas akcentuoja, jog projektai turi būti nežalingi aplinkai ir finansiškai įgyvendinami, trumpai tariant, be „paskolų spąstų“ kabliukų. Kadangi susitarimas dar tik popieriuje, tik laikas parodys jo realią naudą, tačiau gali būti, jog ten, kur du pirmi pešasi – trečias ir ketvirtas laimės.

Autorius: Andrius Bubnys

Susidomėjimas Azija prasidėjo nuo aistros japonų animacijai. Dar būdamas mokykloje, įstojau į pirmąjį Lietuvoje anime gerbėjų klubą "OtakuDo". Interneto priešaušrio laikais kiekviena piratinė kasetė buvo aukso vertės, todėl puikiai suprantu bendraminčių subūrimo ir dalinimosi informacija svarbą. Šiuo metu studijuoju Vilniaus universitete, Šiuolaikinių Azijos studijų magistro programoje. Labiausiai domiuosi Japonija, bet neaplenkiu ir kitų Azijos šalių. Interesų sritys - populiarioji kultūra, istorija, tarptautiniai santykiai.

Pasidalink šiuo straipsniu