Japonijos mokslinės fantastikos raida

2014 19 spalio

Žvelgiant atgal į XX amžiaus kino, televizijos ir literatūros istoriją nesunku pastebėti mokslinės fantastikos (ir bendrai fantastikos) įsiviešpatavimą pasaulio vaizduotėje. Vargu ar šiandien rastumėte jaunesnį nei 30-ies metų žmogų, kuris negalėtų užbaigti sakinio „Luke, I am your …“, o didžioji dauguma šią frazę ištars jai būdingu švokščiančiu balsu. Nuostabos mums nekelia ir tai, jog kiekvienas kišenėje nešiojamės dar neseniai tik mokslinėje fantastikoje egzistavusį įrenginį, kuriuo galime pasiekti beveik visus žmogiškojo pažinimo vaisius, susisiekti su bet kuriuo žmogumi pasaulyje, tiksliai nustatyti savo buvimo vietą, o laisvu nuo aukštesnių pašaukimų metu ir pasidaryti begėdišką „asmenukę“ (angl. selfie). Japonija, kurios kaip technologiškai pažangiausios visuomenės ir šalies įvaizdis įsitvirtino dar antroje praėjusio amžiaus pusėje, šiuo atžvilgiu irgi nėra išskirtinė: mokslinė fantastika yra paplitusi Japonijos viduje ir dabar per anime ir video žaidimus yra tapusi vienu kertinių Japonijos eksporto produktų. Japonijos mokslinės fantastikos raida yra viena iš temų, kuri atsispindi ir pačios Japonijos raidą – nuo iš Vakarų atkeliavusios naujovės iki Japonijos nacionalinio pasididžiavimo šaltinių.

Mokslinės fantastikos kelias į Japoniją

Mokslinę fantastiką gana sunku apibrėžti dėl to, jog šis žanras turi nemažai sąlyčio taškų su kitais žanrais, pvz. siaubo filmais ir literatūra. Visuomet gali iškilti teisėtas klausimas – ar M. Shelley „Frankenšteinas“ turėtų būti priskiriamas mokslinės fantastikos ar siaubo žanrui? Visgi, galime išskirti kai kurias idėjas, pagrindines temas ir problemas, keliamas mokslinės fantastikos literatūros ir ypatingai kino kūriniuose: 1) jėgų, esančių už žmonijos ribų, įsiveržimas, kontaktas su ateiviais, kitais pasauliais (ar laikais); 2) mokslo ir technologijų sąlygoti visuomeniniai pokyčiai; 3) technologinis savo kūno, savasties modifikavimas ar sukūrimas^[1].

Mokslinė fantastika Japonijoje atsirado Meidži periodu (1868–1912 m.); kaip ir daug dalykų tuo metu, ji atkeliavo iš vakarų. Meidži periodas pasižymi ypatinga ir aršia Japonijos modernizacija – beveik akla orientacija į progresą, naujovių iš vakarų importavimą ir pritaikymą. Panašiai kaip ir Vakarų Europoje, prietarai ir folkloras netenka savo svorio, vis labiau įsigali pragmatizmas ir utilitarizmas. Nenuostabu, kad mokslinė fantastika, suteikianti galimybę įsivaizduoti žmonijos ir mokslo progresą ir jos padarinius, Japonijoje atsirado būtent šiuo laikotarpiu. Ž. Verno kūriniai buvo vieni iš pirmųjų, išverstų ir išleistų japonų kalba. Jo „Aplink pasaulį per 80 dienų“, pirmą kartą išleistas 1873 m., į japonų k. buvo išverstas jau 1878 m. Po jo sekė ir „Nuo žemės į mėnulį“ (Japonijoje išleistas 1880 m.) bei „20 000 mylių po vandeniu“ (1884 m.)^[2]. Laikas, ateitis, praeitis ir tęstinumas buvo vienos iš pagrindinių šio laikotarpio temų.

Kaip ir vakaruose, mokslinė fantastika buvo daugiausiai populiarinama įvairių žurnalų, skirtų būtent šiai temai. 1920-aisiais pradėtas leisti žurnalas „Shinseinen“ (liet. „Naujasis jaunimas“) tapo tantei shosetsu (liet. detektyvinių novelių) žanro, laikomo vienu iš moderniosios Japonijos mokslinės fantastikos pradininkų, meka^[2]. Šio žurnalo redaktorius Koga Saburo tantei shosetsu skirstydavo į dvi rūšis: honkaku (liet. įprastoji) ir henkaku (liet. keistoji) detektyvines noveles. Įprastosiose novelėse visi galvosūkiai buvo išsprendžiami proto galia ir dedukcija, o keistosios detektyvinės novelės atspindėjo priešingą procesą – kuomet buvo pasiektos žmogiškojo pažinimo ribos ir susidurta su nepažintais ir paslaptingais dalykais^[2]. Vienas iš žinomiausių šio laikotarpio rašytojų yra Edogawa Ranpo (1894-1965), kurio keistosios detektyvinės novelės yra laikomos Japonijos mokslinės fantastikos pradžia ir klasika.

Vienas iš Japonijos mokslinės fantastikos pradininkų – Edogawa Ranpo (1894-1965)

Auksinis mokslinės fantastikos amžius prasideda kartu su pirmaisiais specializuotais mokslinės fantastikos žurnalais – „Uchujin“ (Cosmic Dust, 1957) ir „SF Magajin“ (SF Magazine, 1959). Tai yra laikotarpis, kuriame iškyla pirmieji Japonijos mokslinės fantastikos „grandai“ – Shigeru Kayama, Kobo Abe, Sakyo Komacu. Verta pažymėti, jog priešingai nei Vakaruose, Japonijoje mokslinė fantastika vystėsi ne paeiliui, vieniems žanrams laikui bėgant pakeičiant kitus, o tuo pačiu metu – mėgėjiška mokslinė fantastika, naratyvai apie įvairius monstrus, robotų iškilimas ir kosminės operos taikiai sugyveno tarpusavyje^[3]. Tuo pačiu metu Japonijos kino industrija išgyvena didžiulį pakilimą – 1954 metais išleidžiamas kultinis „Godzila“, sukėlęs didžiulį kaijū eiga (liet. monstrų filmų) žanro populiarumą. Beveik tuo pačiu metu buvo leidžiamos legendinės mangos O. Tezuka „Tetsuwan Atomu“, M. Yokoyama „Tetsujin 28-gō“, kurios neužilgo buvo paverstos į anime ir rodomos JAV.

Tokusatsu, kaijū eiga ir Japonijos kino klasika

Nors šiuolaikiniame pasaulyje japonų vaizduotės produktai – anime, manga, žaislai ir kinas – jau yra ypatingai vertinami, 1950–1970 m. nei vienas iš šių produktų neturėjo ypatingos vertės. Net ir kultine klasika laikoma „Godzila”, kuomet buvo eksportuota į JAV, buvo laikoma tik kaip prasto skonio humoristinis siaubo/fantastinis filmas, skirtas daugiau susilaukti pajuokų, o ne rimtos kritikos ar pripažinimo. „Godzila” atstovauja tuo metu išpopuliarėjusį stilistinį žanrą tokusatsu (liet. specialiųjų efektų), kurį atpažinti galima nesunkiai iš guminių monstrų kostiumų („suitmation“ vaidybos), nedidelių miestų maketų ir miniatiūrų. Televizijoje šį žanrą puikiausiai atstovauja super sentai žanro serialai, tokie kaip „Ultraman”, „Power Rangers” ir pan. Japonijoje šis žanras greitai įgavo populiarumą – jis buvo ne tik unikaliai Japoniškas, bet ir pigus ir sugebėjo patenkinti augančius ekonomiškai kylančios šalies vartotojų poreikius. Pokario metu vyko didžiulis amerikietiškos kultūros importas, tačiau didžiųjų kino kūrėjų (tokių kaip Ichikawa Kon, Akira Kurosawa ir pan.) tarptautinis pripažinimas ir tokusatsu filmai suteikdavo galimybę japonams didžiuotis savo produkcija, tai buvo nacionalinio pasididžiavimo šaltinis šalyje, kuri po karo turėjo atkurti viską nuo pamatų.

„Godzila” yra ypatingai įdomus kūrinys tiek dėl savo tematikos, techninių aspektų, tiek ir dėl skirtingo vertinimo JAV ir Japonijoje. Po karo atsigaunančios Japonijos vaizduotėje vis dar stipriai figūruoja atominė bomba – jėga, kuriai nepasipriešinsi, kuri visiškai neatsižvelgia į maldas ir prašymus ir po savęs palieka tik griuvėsius. Pats monstras, tyliai snaudęs požeminiuose Ramiojo vandenyno urvuose, yra pažadinamas ir genetiškai mutuoja dėl JAV kariuomenės atliekamų vandenilinės bombos sprogdinimų Bikini atole. Išprovokuotas monstras paskandina kelis laivus ir tuomet nuseka savo užpuolikus į Tokiją, kurį beveik visiškai sulygina su žeme. Monstras sustabdomas tik Dr. Serizawa sukurto ginklo, kurį mokslininkas laikė paslaptimi dar karo laikais, kadangi bijojo savo ginklo pasekmių. Nors pamatęs suniokotą Tokiją jis apsigalvoja, tačiau užtikrina, jog panaudojant ginklą žūtų ir jis pats – taip nusinešdamas žinias apie šį pražūtingą ginklą į kapus. „Godzila” nagrinėja tokias temas kaip pacifizmas ir militarizmas, kraštutinumas, žmogaus destruktyvi galia. Viso filmo metu jaučiama, jog monstras nėra „blogietis“, o kariškiai „geriečiai“, kaip įprasta vaizduoti vakarų kine. Monstras – vandenilinės bombos, galų gale pačių žmonių rezultatas, jo visa griaunantis įniršis Tokijuje panašesnis ne į kerštą ar neapykantą, bet į pasimetusį, sužeistą padarą, neturintį jokios kitos išeities tik išsilieti and miesto kraštovaizdžio.

Godzila – žmogus monstro kailyje

Nuo Godzilos iki „Gundam“

„Godzila”, tokusatsu ir kaijū eiga filmai iš esmės leido gana nišinei Japonijos mokslinei fantastikai įsitvirtinti kaip autentiškam japoniškam kultūros produktui, skirtam masinei auditorijai. Šį procesą iš esmės pratęsė ir anime, pradedant O. Tezukos „Tetsuwan Atomu“ (geriau žinomu kaip „Astro Boy“), kurį taip pat galima laikyti vienu iš kertinių Japonijos mokslinės fantastikos kūrinių. „Tetsuwan Atomu“ pasakoja apie berniuko-androido vardu Atomu nuotykius. Atomu, kaip ir galima tikėtis, turi įvairių fantastinių galių – jis šaudo lazeriais, gali skraidyti, yra nežmoniškai stiprus, turi puikią klausą ir gali nustatyti ar žmonės meluoja. Priešingai nei jo antžmogiškos galios Atomu išvaizda yra nekalta ir netgi miela, jis yra vienas iš pirmųjų kawaii personažų. Atomu įsivelia į daugybę nuotykių, tačiau priešingai nei galima tikėtis, šie nuotykiai kelia daugybę moralinių dilemų. Pagrindinis Atomu tikslas yra skatinti taiką ir draugystę tarp žmonių ir robotų, nei vienai iš šių pusių dažnai to nenorint. Nepaisant to, Atomu privalo galynėtis ir su klausimu dėl jo pačio egzistencijos – ar jis turi tai, kas yra vadinama siela, ar jis gali iš tiesų pasakyti, kas yra gėris, o kas – blogis? Šie klausimai kyla vis labiau modernėjančios Japonijos kontekste, kuri ne tik sugeba atsigauti po Antrojo pasaulinio karo suirutės, bet tai daro technologiškai modernizuodama savo pramonę.

Atomu – tarp technologijos ir kawaii

Nors vaidybiniai tokusatsu filmai ir serialai savo populiarumą išlaikė labai ilgai (paskutinis „Godzila” serijos filmas buvo išleistas 2004 m.), didžiuosiuose ekranuose labiausiai figūravo anime filmai. Šie filmai taip pat susilaukė daug daugiau dėmesio ir kritikų pripažinimo užsienyje. Čia vertėtų paminėti „Uchū Senkan Yamato” (angl. „Space Battleship Yamato”), kuriame atkartojamos kai kurios „Godzilos” temos – nusigręžimas nuo karo ir militarizmo, taikos ir pacifizmo idėjų puoselėjimas. Galima sakyti, jog 1970–2000 buvo japonų mokslinės fantastikos aukso amžius; būtent šiuo laikotarpiu buvo sukurti brandžiausi ir labiausiai pripažinti darbai, pvz. Hayao Miyazaki darbai „Kaze no Tani no Naushika” (angl. „Nausicaä of the Valley of the Wind”, 1984 m.) ar „Tenkū no Shiro Rapyuta” (angl. „Laputa: Castle in the Sky”, 1986 m.). Mecha – didžiuliai žmonių valdomi robotai – irgi yra vienas iš mokslinės fantastikos žanrų, išpopuliarėjęs ir tapęs Japonijos sinonimu būtent šiuo laikotarpiu tokių frančizių kaip „Kidō Senshi Gandamu” (angl. „Mobile Suit Gundam”, 1979 m.), „Baburugamu Kuraishisu” (angl. „Bubblegum Crisis”, 1987 m.) ir „Kidō Keisatsu Patoreibā” (angl. „Patlabor”, 1988, m.) ar „Majingā Zetto” (angl. „Mazinger Z/Tranzor Z”, 1972 m.) dėka.

Nauja mokslinės fantastikos kryptis – cyberpunk

1980–2000 metai vakarų mokslinėje fantastikoje apsėsti vienos stilistikos ir idėjos – cyberpunk. Iš akiračio dingsta visi sidabriniai aštuntojo dešimtmečio kostiumai ir tikėjimas mokslo potencialu visus nuvesti į šviesų rytojų. Pasaulis patiria skaitmeninę revoliuciją, tačiau priešingai nei praėjusio amžiaus futurologų įsivaizdavimuose, pasaulis išlieka visiškai toks pats – negailestingas, niūrus ir kartais atrodo dar žiauresnis dėl išaugusių technologijų galimybių valdyti žmonių gyvenimus. Cyberpunk dažnai apibūdinamas angliška fraze „high tech, low life“ (liet. aukštos technologijos, prastas gyvenimas) ir nemažai įkvėpimo semiasi iš Japonijos. Japonija jau tuomet vakariečių vaizdutėje buvo įsitvirtinusi kaip fantastiškas technologijų kraštas, kur ne tik galima įsigyti viską iš pardavimų automatų, bet ir pramonę valdo jau ne žmonės, o robotai. Taip mes R. Scott filme „Blade Runner“ (liet. „Bėgantis skustuvo ašmenimis“, 1982 m.) ant milžiniškų dangoraižių matome reklamas, kuriose puikuojasi geišos, o pliaupiant lietui pagrindinis veikėjas, vaidinamas Harisono Fordo, užkąsti renkasi tradicinę japonišką pakelės užkandinę. Ši estetika tampa įkvėpimu ir patiems japonų menininkams; vieni geriausiai žinomų cyberpunk priskiriamų kūrinių yra „Akira” (1988 m.) ir „Kōkaku Kidōtai” (angl. „Ghost in the Shell”, 1995 m.). Abu šie filmai, nagrinėjantys žmogaus būvį distopinėje visuomenėje, nors naudojasi skirtingomis priemonėmis, pasiekia gana panašių rezultatų.

Technologinėje distopijoje Japonija užima garbingą vietą (R. Scott „Blade Runner, 1989 m.)

„Akira” – tai filmas apie jauną baikerį Tetsuo, kurio telepatines galias pažadina kariuomenė. Akira šiame filme yra beveik dieviškų galių turintis telepatas, kurio galia tokia didelė, jog sunaikina senąjį Tokiją. Visuomet buvęs savo draugo Kaneda šešėlyje, Tetsuo besipriešindamas kariuomenei pradeda beatodairiškai naudotis savo galiomis ir galų gale tampa šių galių auka – jo kūnas groteskiškai transformuojasi ir kartu pražudo ne tik Tetsuo, bet ir Kanedą. Filmo pabaigoje iš rikiuotės išėjusios Tetsuo galios su Akiros pagalba yra galų gale suvaldomos, o pats Tetsuo pranoksta žmogiškumo ribas ir pilnai įvaldęs savo galias tampa didžiuoju sprogimu kitoje visatoje.

„Kōkaku Kidōtai”, priešingai nei Akira, pasakoja ne apie slaptas biologinio kūno galias, o apie griežtą mokslinį kūno modifikavimą. Šiame filme pasaulis yra valdomas milžiniško elektroninio tinklo, kuris yra įsiskverbęs į daugumą kasdienio gyvenimo dalių. Didelė dalis žmonijos sąmoningai pasirenka pakeisti savo biologinius organus į kibernetines smegenis ar visus kūnus. Pačio filmo akiratyje yra majorė Motoko Kusanagi – kiborgė, kuriai yra skiriama užduotis pagauti kibernetinį hakerį pavadintą Lėlininku. Kupiname filosofinių svarstymų filme, keliami tokie klausimai kaip kas yra žmogaus esmė, ar pakeitę savo trapius ir netobulus biologinius kūnus į daug tobulesnius kiborgų kūnus mes kažką prarandame? Filmo pabaigoje atskleidžiama, jog Lėlininkas – tai dirbtinis intelektas, kariuomenės sukurtas ginklas, kuris pasiekė sąmoningumą ir negalėdamas patirti mirtingumo ar daugintis negalėjo būti iš tiesų gyvybės forma. Tai pasiekiama, kuomet Kusanagi ir Lėlininkas visiškai sujungia savo sąmones tinkle ir taip gimsta nauja sąmonė. Filmo pabaigoje, sulūžęs Kusanagi kiborgo kūnas pakeičiamas į vaiko ir filmas pabaigiamas jai simboliškai žvelgiant į miesto horizontą ir naują pradžią.

Technologinis kūnas – tuščias lukštas ar tobulybė? (M. Oshii, „Ghost in the Shell”, 1995 m.)

Taigi mokslinė fantastika į Japoniją atkeliavo kartu su vakarietiškuoju progreso ir modernizacijos impulsu. Šis žanras, puikiai išreiškiantis visuomenės patiriamą nerimą dėl technologinių pokyčių, progreso ir tradicijų tęstinumo suirimo, įsitvirtina Japonijos vaizduotėje ir po II-ojo pasaulinio karo tampa ne tik vienu iš nacionalinio pasididžiavimo šaltinių, bet ir vienu kertinių jos eksporto produktų. Po truputį vis populiarėjantis mokslinės fantastikos žanras greitai randa savo nišų tiek literatūroje, tiek kine ar animacijoje, kaip kad mecha. Unikali istorinė ir kultūrinė Japonijos patirtis puikiai jaučiama šiuose kultūriniuose produktuose, žadinančiuose vaizduotes visame pasaulyje.

Straipsnio autorius: Šarūnas Šalkauskas
Redagavo: Monika Dvirnaitė