Geltonasis kalnas (kin. 黄山 Huangshan) yra viršukalnių grupė pietinėje Anhui provincijos dalyje, Kinijos rytuose. Geltonasis kalnas žymus visame pasaulyje dėl savo įdomių granitinių viršukalnių, gražiai susiformavusių pušų bei nuostabaus vaizdo virš debesų, tad neveltui yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Turistai pamėgo šią vietą dėl nuostabiai gražaus peizažo, saulėlydžių bei saulėtekių. Dažnai apibūdinamas kaip „gražiausias Kinijos kalnas“, Huangshan yra labai svarbi Kinijos literatūros, dailės bei moderniosios fotografijos dalis. Tad kodėl Geltonasis kalnas toks populiarus, ir, jei patys planuojate jį aplankyti, kaip tai padaryti būtų geriausia?
Populiarumo paslaptis
Geltonasis kalnas išpopuliarėjo Tangų dinastijos (618–907 m.) valdymo laikotarpiu, po to kai buvo pervadintas Geltonojo imperatoriaus garbei. Legenda pasakoja, kad maždaug VIII amžiuje imperatorius aplankė šį kalną. Savo apsilankymo metu jis ugdė savo moralę ir atrado nemirtingumo piliules – dėl to nuspręsta pavadinti kalną jo vardu, taip jį išgarsinant. Nuo to laiko Geltonasis kalnas tapo svarbia kinų literatūros bei tapybos dalimi – jo įspūdingas kraštovaizdis pritraukė daug tapytojų ir poetų, o tai darė jį dar populiaresnį. Mingų dinastijos (1368–1644 m.) laikotarpiu, maždaug XVI amžiuje, Geltonojo kalno grožis įkvėpė „Shanshui“ („Kalnas ir vanduo“) tapybos mokyklą, kuri išgarsino rytietiško peizažo tapybą visame pasaulyje.
Geltonasis kalnas turi daug viršukalnių, susidariusių Mezozojaus eroje, o tai suteikia kalnui įdomią, tačiau sudėtingą geologinę istoriją, kuri atsispindi unikaliame kraštovaizdyje. Be įspūdingų viršukalnių, Geltonasis kalnas gali didžiuotis savo gamta – priskaičiuojama 300 gyvūnų rūšių, iš kurių 13 yra saugomos valstybės. Bene labiausiai pastebimos yra tibetinės makakos – jos pasitinka žmones prie „Beždžionės, žvelgiančios į jūrą“ viršukalnės.
Patirtis Geltonajame kalne
Prieš atvykdama į Kiniją, buvau daug girdėjusi apie Geltonajį kalną bei svajojau kada nors jį aplankyti. Man teko laimė mokytis Sudžou mieste, kuris yra labai arti Šanchajaus, taip pat ir Anhui provincijos. Tad ta proga dviese (aš ir mano draugas) nusprendėme aplankyti žymųjį kalną.
Nors Geltonasis kalnas yra ne taip ir toli nuo Sudžou (taip pat ir Šanchajaus) ir yra vienas populiariausių turistinių objektų, greičiausias būdas ten patekti yra naktiniu traukiniu. Kadangi turėjau malonios patirties miegant traukinyje ant kietų gultų, nusprendėme pataupyti ir nesirinkti minkštų (nors patys gultai nelabai skiriasi, skiriasi tik „aukštų“ skaičius – kieti gultai sudėlioti po tris iki lubų, minkšti – po du, ir minkštieji yra suskirstyti į kajutes). Vis dėlto kelionė šiek tiek išvargino, kadangi ilgai nebuvo užgesintos šviesos, kiekvienoje stotelėje kildavo šurmulys dėl įlipančių bei išlipančių žmonių, o iš rūkomųjų kambarėlių sklido nemalonūs kvapai. Po 9 valandų kelionės, ryte atvykome į Tunsi (Tunxi) miestelį. Traukinių stoties būklė rodė, jog miestelis nėra itin turtingas, vos išėjus buvome pasitikti užsispyrusių bei įkyrių vietinių, kurie siūlė pirštines, lazdas (vaikščiojimui), žemėlapius bei lietpalčius. Prie mūsų vos išėjus iš stoties tiesiogine to žodžio prasme prilipo viena pagyvenusi moteriškė, kuri niekaip nesuprato žodžio „nereikia“.
Kietieji gultai traukinyje
Pirmiausia reikėjo rasti autobusą, vežantį į Tangkou (miestelis Geltonojo kalno papėdėje). Išėję iš traukinių stoties, tiesiai ėjome apie 100 metrų ir vis tiek iš pradžių autobuso (kuris stovėjo už 50 metrų nuo stoties) nepavyko rasti dėl to, kad jis neatrodė „oficialus“ – jokių ženklų, jokių darbuotojų su uniformomis. Vis dėlto autobusiukas, talpinantis apie 20 žmonių, nuvežė iki mums reikiamos vietos. Mokestis už važiavimą yra apie 8 juanius žmogui (3,30 LT), kelionė truko apie valandą. Atvykus į Tangkou, reikėjo surasti Huangshan turizmo centrą, iš kurio autobusai nuveža iki keltuvų. Autobuso bilieto iki Yungu keltuvo kaina – 19 juanių žmogui (7,80 LT), kelionės trukmė – maždaug 40 minučių. Nors autobusai važiuoja kone kas penkias minutes, kelionė nuo traukinių stoties iki pačio kalno trunka apie dvi valandas.
Kelyje link kalno papėdės
Prieš vykdami į Geltonąjį kalną, buvome susiplanavę kelionę – kur pradėti lipti, kurias viršukalnes reikėtų pamatyti bei kuria puse nulipti žemyn. Geltonasis kalnas turi du pagrindinius takus – rytinį bei vakarinį. Rytiniai laiptai rekomenduojami tiems, kurie nori patys lipti – maršrutas daug lengvesnis nei vakarinis, daugiausiai veda tiesiai, nėra labai status. Be to, norintiems greitai užkopti viršun, šis takas yra geriausias pasirinkimas – darbininkai, nešantys įvairius reikmenis viršun bei žemyn, renkasi tik šią pusę. Vakarinis takas daug įdomesnis, tačiau daug sunkiau kopti, jis taip pat yra daug ilgesnis. Mes pasirinkome rytinę pusę užlipti viršun bei vakarinę nusileisti žemyn – tai turbūt geriausias variantas norintiems „užkariauti“ kalną savomis kojomis.
Geltonojo kalno schema (iš wikitravel.org)
Kalnas nėra labai didelis (nors pasirinkus lipimą jis atrodo milžiniškas), tad turint laiko bei vietą nakvynei ant kalno viršaus, geriausia yra lipti. Pasiekimo jausmas užlipus į viršų yra vertas visų pastangų, taip pat lipant galima gėrėtis kalno grožiu – „Nemirtingasis, rodantis kelią“, „Karpio nugara“ yra vieni iš gražiausių vaizdų, kuriuos vargu ar pamatysi kildamas keltuvu. Be to, pakeliui galima susirasti draugų – kai kurie žmonės keliauja pavieniui bei yra visada pasirengę pabendrauti, padėti nusifotografuoti ar patarti, pavyzdžiui, nevalgyti lipant. Geriau likti alkanam, nei pavargti dėl lipimo ir virškinimo tuo pat metu. Lipimas aukštyn užtrunka maždaug 3–4 valandas, priklausomai nuo fizinio pasirengimo ir poilsio pertraukėlių skaičiaus. Reikia nepamiršti, jog kuo daugiau sveria kuprinė, tuo greičiau pavargstama, tad reikia stengtis neapsikrauti.
Pakeliui į kalno viršūnę
„Karpio nugara”
Kalno viršuje, eidami į šiaurę, priėjome viešbutį prie Aušros paviljono, kur pamatėme tibetines makakas: miela šeimynėlė vaikštinėjo palei taką, reikalaudama maisto. Jei tuo pat metu ką nors valgai ir stebi beždžiones, gali atsisveikinti su savo maistu – ta miela šeimynėlė nebijo žmonių ir drąsiai šoka ant kiekvieno valgančio, kad atimtų maistą. Paprastai šioms beždžionėms pasiseka, kadangi žmonės nesitiki tokio elgesio ir išsigandę išmeta iš rankų maistą. Kurį laiką stebėjusi šį linksmą vaizdelį, padariau išvadą, kad beždžionėms taip pat reikia šiukšlių bei visko, ką žmonės laiko rankose. Slėnis su beždžionėmis turbūt yra vienas gražiausių vaizdų, idealiai atitinkantis „Beždžionė, žvelgianti į jūrą“ viršukalnės pavadinimą. „Jūra“ čia galėtų reikšti tiek senovinės jūros Jangdzės, iš kurios susiformavo kalnas, pavadinimą, tiek debesų jūrą.
Vaizdas iš Aušros paviljono
„Susimedžiota” vakarienė
Atvykę į Tunsi 9 val. ryto, turėjome pakankamai laiko „pagauti“ saulėlydį (apie 18 val. vakaro kovo pabaigoje) – vieną gražiausių patirčių Geltonajame kalne. Apsistojome „Shilin“ viešbutyje, o saulėlydžiui stebėti pasirinkome „Violetinio debesies“ viršukalnę, iki kurios buvo pusvalandis kelio pėsčiomis. Nors ir išvargę po lipimo aukštyn, vis dėlto sugebėjome atidėti malonų poilsį viešbutyje, ir nesuklydome – saulėlydžio stebėjimas atpirko visus vargus. Nusileidus saulei, grįžome ilsėtis, kadangi reikėjo atsikelti prieš penkias ryto, kad galėtume pasitikti saulę.
Prieš saulėlydį
Saulėlydis ant kalno
Saulėtekis kalno viršūnėje yra bene žymiausia pramoga – anksti ryte žmonės pradeda rinktis geriausias vietas. Jei oras geras, dangus be debesų, galima mėgautis juodu žvaigždėtu dangumi bei kalno grožiu prieblandoje. Jei saulėlydis yra rekomenduojamas, tai saulėtekis yra privalu Geltonajame kalne, ir mums pasisekė jį pamatyti – dangus buvo giedras, ir mes atsikėlėme pakankamai anksti, kad galėtume pasirinkti patogią vietą. Stebėti lėtai bundančią gamtą, nuostabų peizažą, ryškėjantį po tamsos, yra tikrai nepakartojama. Pasirinkome minėtą „Beždžionės, žvelgiančios į jūrą“ viršukalnę, iš kurios matėsi „Liūto“ viršukalnė – taip pavadinta dėl akmens, primenančio sėdintį liūtą, kitais žodžiais tariant, matėme „liūtą“, stebintį saulėtekį.
Saulėtekis
„Liūtas”, stebintis saulėtekį
Įspūdingai pradėję dieną, leidomės tyrinėti kalno, pradėdami nuo „Akmeninio bambuko ūglio“ arba kitaip „Fėjos“ viršukalnės netoli Yungu keltuvo. Kelias į šią viršukalnę buvo uždarytas, tad pasukome į Grybų paviljoną. Nors ši vieta nepažymėta žemėlapiuose internete, ji nurodyta mažuosiuose žemėlapiuose, kurių galima gauti ant kalno. Nuo Grybų paviljono lengvai galima pasiekti vieną žymiausių, „Tikėjimo pradžios“, viršukalnę. Šis pavadinimas kilo iš pasakojimo, kuriame vienas vyras netikėjo istorijomis apie kalno grožį, tad pats nusprendė jį aplankyti. Vos atvykęs, jis iškart įsitikino istorijų tikrumu, ir sakoma, jog vieną iš viršukalnių pavadino „Shixin“ („Tikėjimo pradžia“). Ši vieta yra bene labiausiai mėgstama saulėtekio stebėtojų – tai labiausiai į rytus nutolusi viršukalnė.
Pakeliui į „Tikėjimo pradžios” viršukalnę
Vaizdas nuo šios viršukalnės
Pasukus į vakarinę kalno pusę (tikslas buvo Xihai kanjonas), vėl sutikome beždžiones. Jos, kaip visada, buvo pilnos energijos bei pasitikėjimo. Kol mano draugas stebėjo paukščius (Geltonasis kalnas yra pilnas gyvybės – tuo metu skraidė daugybė gražių paukščių), aš stebėjau tas beždžiones-teroristes. Vienai iš jų nepatiko žiūrovai (o gal galvojo, kad aš turiu maisto), tad pradėjo mane vaikytis. Kadangi neturėjau nieko, ką galėčiau išmesti iš rankų (prastai pasirinkta auka), jai teko pasiduoti ir ieškotis kito taikinio. Nereikia nė sakyti, ši šeimynėlė būna ypač laiminga, pamačiusi turistų grupę.
Pasiruošimas turistų medžioklei
Geltonajame kalne yra daugybė nuostabių viršukalnių bei slėnių – Xihai (Vakarų jūros) kanjonas yra vienas iš jų. Reikia pastebėti, jog šiuo metu takas, vedantis aplink kanjoną, yra uždarytas nuo „antrojo žiedo“ („2nd Ring“). Tie, kas bijo aukščio, turėtų į tai žvelgti kaip į iššūkį – kanjonas yra labai gilus, o takas veda kalno šonu. Vis dėlto verta nugalėti savo baimes – vaizdas tiesiog nuostabus.
Xihai kanjonas
Bene viena mėgstamiausių turistinių pramogų yra „Aido siena“. Jei lankotės kalne ir staiga išgirstate kažką klykiant, neišsigąskite – žmonės paprasčiausiai linksminasi su aidu. Kol tuo tarpu kai kurie (įskaitant ir mus) pasitenkina paprastu „Hello!“ (liet. „Labas!“), kai kuriems tiesiog būtina klykti taip, lyg jie kristų žemyn. Tiesą sakant, prieš sužinodama apie šią sieną, kartais aš tikrai pagalvodavau, jog kažkas nukrito – klyksmas girdėti bet kurioje vietoje aplink kanjoną.
„Aido siena”
Vienas iš populiariausių Geltonojo kalno vaizdų yra „Skrendant per akmenį“ (arba „Akmuo, krentantis iš dangaus“) viršukalnė. Ši viršukalnė yra labai aukšta, šiek tiek besileidžianti žemyn, tad atrodo, kad nėra saugi bei suteikia papildomą baimės jausmą. Vis dėlto verta bent užlipti – Xihai kanjono vaizdas nuo čia yra tiesiog nepakartojamas.
„Akmuo, krentantis iš dangaus”
Vaizdas nuo viršukalnės
Paskutinis tos dienos tikslas buvo pamatyti „Vaikštančios fėjos tiltą“. Kelias iki tilto yra ganėtinai tolimas – du kilometrai arba maždaug viena valanda kelio į vieną pusę, o takas veda tik iki to tilto. Takas labai varginantis, o pats tiltas, jungiantis du milžiniškus akmenis – trumpas. Vaizdas gražus, tačiau nėra labai įspūdingas. Tikrai būtų verta eiti, jei tolimesnis takas aplink Xihai kanjoną nebūtų uždarytas, kadangi greičiausiai galima pamatyti jį iš kitos pusės. Patį tiltą verta pamatyti tik jei yra pakankamai laiko ir jėgų.
Pakeliui į „Vaikštančios fėjos” tiltą
„Vaikštančios fėjos” tiltas
Paskutinę dieną negalėjome stebėti saulėtekio – tuo metu lijo. Jautėmės šiek tiek nusivylę, tačiau nepagalvojom apie viena – bus debesų. Pirmas dvi dienas buvo saulėta ir giedra, tad negalėjome pasimėgauti vienu iš nuostabiausių Geltonojo kalno bruožų – buvimu virš debesų. Paskutinė diena buvo debesuota, tad galėjome patirti tiek kvapą gniaužiantį grožį, kuomet viršukalnės iškyla virš debesų, tiek erzinančią drėgmę su prastu matomumu – kai vaikštai debesyje, visi drabužiai permirksta ir nieko nesimato. Kaip jau minėjau, lipimui žemyn rinkomės vakarinius laiptus, kurie yra daug įspūdingesni nei rytiniai, bet visą kelią iki jų nieko negalėjome matyti. Rūkas uždengė visas artimiausias viršukalnes, nekalbant apie kraštovaizdį – viskas skendėjo pilkumoje. Vėlų rytą debesys pradėjo sklaidytis, ir tada prasidėjo geresnių kadrų medžioklė – visi norėjo nufotografuoti bent kokį peizažą tos vietos, kur tuo metu buvo. Vėliau, kai jau pasiekėme taką žemyn, debesys tapo tiesiog gražia peizažo dalimi – jau galėjome viską matyti.
Paskutinė diena Geltonajame kalne
Vakarinis takas yra ilgas ir status. Po dviejų dienų laipiojimo, džiaugiausi, kad kelionei aukštyn pasirinkome lengvesnį taką. Tarp daugybės žmonių, lipančių žemyn šiuo taku (jie paprasčiausiai su keltuvu užsikelia aukštyn, tada lipa žemyn; buvau nustebinta, kiek daug senų žmonių lipo žemyn patys), buvo keli entuziastai, kopiantys aukštyn – man jų buvo nuoširdžiai gaila. Mums prireikė maždaug penkių valandų nusileisti žemyn (su pertraukomis), nors mes ir skubėjome į traukinį. Įdomu, kiek laiko prireikė lipantiems viršun…
Vakarinis takas
„Lotoso” viršukalnė, kuri tuo metu buvo uždaryta.
Pasiekusi apačią, jaučiausi išvargusi bei laiminga. Geltonasis kalnas tikrai yra vertas savo šlovės. Buvau laiminga, nes galėjau gauti pilną patirtį – mėgautis ne tik kiekvienu gražiu vaizdu, bet ir turtinga gyvūnija bei kalno grožiu skirtingomis oro sąlygomis.
Kalno apačioje
Patarimai keliaujantiems
- Pirmiausia, jei neplanuojate apsistoti viešbutyje, kuriame galite gauti nemokamą žemėlapį, bet planuojate apvaikščioti visą kalną, verta įsigyti žemėlapį. Žemėlapis yra naudingas tuo, kad pavaizduoja visą kalną, kai tuo tarpu mažieji žemėlapiai ant kalno vaizduoja tik nedidelę teritoriją, kurioje tuo metu esate – kalnas ganėtinai didelis, tad geriau žinoti, kur keliaujate. Žmonės, traukinių stotyje siūlantys įvairius daiktus, šiuos žemėlapius parduoda labai pigiai, tad pirkdami iš jų, vienu šūviu nušaunate du zuikius: gaunate žemėlapį ir jie palieka jus ramybėje.
- Antra, maistas ir vanduo ant kalno kainuoja mažiausiai penkis kartus brangiau, tad geriausia arba iš anksto pasirūpinti maistu, arba pasiimti daugiau pinigų (pvz., jei vandens buteliukas paprastai kainuoja 1–2 juanius, ant kalno jo kaina yra mažiausiai 10 juanių). Tokia aukšta kaina yra dėl to, kad kone viskas yra užnešama vietos darbininkų. Vis dėlto, jei apsistojate viešbutyje, galite drąsiai užvirinti vandenį ir jį gerti – jis stebėtinai švarus, įdomumo dėlei parsivežę ištyrėme. Be to, nenustebkite, jei viešbutyje reikės papildomai mokėti už dantų šepetėlius (kas paprastai duodama nemokamai).
- Trečia, jei renkatės į kalną lipti, o ne keltis keltuvu, labai rekomenduoju užlipimui rinktis rytinį taką, o nusileidimui – vakarinį. Rytinis takas yra trumpesnis ir mažiau status, o tai lengvina lipimą, be to, nuo rytų pusės lengviau pasiekiami dauguma viešbučių. Vakarinis takas yra daug sudėtingesnis, statesnis, ir taip pat daug sudėtingiau pasiekti viešbučius, kadangi artimiausias būtų „Jade Screen Peak“ viešbutis. Iki „Baiyun“ viešbučio, nors ir atrodo arti (žemėlapyje), vis tik yra viena-dvi valandos kelio (priklausomai nuo to, kaip dažnai sustojate fotografuoti peizažą ar darote pertraukas), tad net iki artimiausio viešbučio yra ganėtinai toli.
-
Galiausiai, orų prognozės neturėtų būti labai svarbios – pasak angliškų bei kiniškų prognozių, kokias tik galėjau rasti, mūsų kelionės metu turėjo lyti, bet buvo saulėta. Tiesa, lijo miestelyje, bet vos tik pakilome iki kalno papėdės, dangus išsigiedrijo ir buvo karšta bei saulėta. Tad neverta visiškai pasikliauti prognozėmis.
Trumpas apibendrinimas
Geltonasis kalnas yra unikalus savo grožiu bei istorija. Kalno populiarumas kinų meno istorijoje, poezijoje daro jo grožį paslaptingą – turbūt dauguma svarsto, kodėl jis taip mylimas poetų bei tapytojų. Lankymasis Geltonajame kalne yra įsimintina patirtis – Xihai kanjono ir nepamirštamų viršukalnių grožis, unikalios bei mielos pušaitės, turtinga gyvūnija – visa tai sukuria Geltonojo kalno dvasią. Aplankyti Geltonąjį kalną yra tiesiog privalu – esu įsitikinusi, kad niekada to nepamiršite.
Geltonojo kalno aprašymas paremtas UNESCO pasaulio paveldo informacija.
