Hikikomori: Japonijos visuomenės fenomenas

2013 8 rugsėjo

Ar kada esate neišėję iš savo kambario ištisą dieną ar dvi? Savaitę? Ištisus mėnesius? Gal bus sunku tuo patikėti, tačiau Japonijos visuomenėje egzistuoja reiškinys, vadinamas hikikomori (liet. pasitraukti, atsiskirti), kai jauni žmonės, dažniausiai mokyklinio ar studentiško amžiaus, atsiriboja nuo socialinio gyvenimo, užsisklendžia savyje ir savanoriškai izoliuojasi nuo visuomenės ilgą laiką neišeidami iš savo kambario. Per dienas miegodami, o naktimis žiūrėdami televizorių, žaisdami kompiuterinius žaidimus, naršydami internete ar skaitydami komiksus, tokie atsiskyrėliai beveik visiškai nepalaiko ryšių su išoriniu pasauliu ir apsiriboja labai minimaliu bendravimu su šeimos nariais, kuriems tenka išlaikyti niekur nedirbantį ir nesimokantį vaiką.

Dėl šio reiškinio specifikos, yra sunku nustatyti tikslų hikikomori skaičių šalyje, kadangi atsiskyrėlio tėvai ne visada žino į ką kreiptis pagalbos arba išvis vengia kalbėti apie juos ištikusią problemą ir ją ignoruoja, tikėdamiesi, kad vaikas išaugs ir problema praeis pati savaime. Nepaisant to, yra spėjama, kad tokių atsiskyrėlių visoje Japonijoje gali būti apie milijoną, didžiąją jų dalį sudaro vyriškosios giminės atstovai. Prieš maždaug dvidešimt metų atsiradęs hikikomori reiškinys šiandien stebina savo paplitimo mąstu. Taigi kas priverčia jaunus japonus nustoti bendrauti su aplinkiniais ir užsidaryti savo kambaryje?

Hikikomori reiškinio priežastys

Priežasčių, nulemiančių hikikomori atsiradimą, gali būti daug ir įvairių. Patyčios mokykloje, smurtas, nesėkmingos darbo paieškos sukelia stresą, galintį privesti jaunuolius prie užsisklendimo savyje. Tačiau pagrindinių hikikomori priežasčių reikia ieškoti pačioje Japonijos visuomenėje.

Augantys tokioje kultūrinėje aplinkoje, kur vyrauja stiprus spaudimas prisitaikyti prie normų ir taisyklių, asmenys privalo neišklysti iš nustatytų rėmų ir stengtis įvykdyti jiems keliamus uždavinius – gerai mokytis, sėkmingai įsidarbinti, daryti karjerą, sukurti šeimą, išlaikyti pagyvenusius tėvus ir pan. Nenorėdamas išsiskirti iš aplinkinių ir taip užsitraukti visuotinio pasmerkimo, asmuo yra priverstas elgtis pagal nustatytas žaidimo taisykles, jam yra keliami nepateisinamai dideli ateities lūkesčiai. Todėl nesėkmės atveju – neišlaikius egzaminų, neįstojus į universitetą ar praradus darbą – yra tarsi nuviliama visuomenė ir jos lūkesčiai.

Dar vienas ne mažiau svarbus socialinis faktorius, dėl kurio žmonės tampa hikikomori, yra šeimos vaidmuo. Dėl įtempto tėvų darbo grafiko ir pernelyg didelio vaikų užimtumo mokykloje bei popamokinėje veikloje, net gyvendami po vienu stogu, šeimos nariai retai susitinka prie vakarienės stalo, yra atitolę vienas nuo kito, vyrauja dėmesio trūkumas. Vis labiau savyje užsidarantys jaunuoliai ne visada laiku atkreipia tėvų dėmesį, o ir patys tėvai ne visada pripažįsta atsiradusią problemą.

Ar asmuo taps atsiskyrėliu, ar pajėgs susidoroti su užgulusiais sunkumais, priklauso ir nuo jo paties asmeninių savybių, charakterio ypatybių. Tie, kurie niekada nebuvo labai savimi pasitikintys bendraudami su kitais žmonėmis, po traumuojančių išgyvenimų gali užsisklęsti ir nebepasitikėti aplinkiniais, vengti viešų susibūrimų bei renginių, netgi skambinimo telefonu. Pasak vieno buvusio hikikomori, savokambaryje praleidusio dvejus metus, norsiš pradžių jis dar sugebėdavo tvarkytis su stresu, apimančiu jį bendraujant su kitais žmonėmis, tačiau jis vis augo, kol pasidarė nebeįmanoma lankytis viešose vietose, o nusiraminimą atrasdavo tik grįžęs atgal į savo kambarį, kur galėdavo pasislėpti nuo visko, kas sukelia stresą.

Visuomenės reakcija

Įdomu yra tai, kad priklausomai nuo to, ar hikikomori patiriantis asmuo yra vyras, ar moteris, skiriasi visuomenės požiūris į jį. Vyriškosios lyties atsiskyrėliai visuomenėje susilaukia ypač neigiamos reakcijos, kadangi savo neveiklumu ir nuolatiniu sėdėjimu namie visiškai paneigia vyro, kaip darbštaus ir aktyvaus šeimos maitintojo ir išlaikytojo, įvaizdį. Priešingai – tokie asmenys yra priklausomi nuo kitų globos bei rūpinimosi, kadangi patys nesugeba užsidirbti pragyvenimui. Dėl tokio neatitikimo tarp stereotipinio vyro įvaizdžio ir realybės, hikikomori kamuojami vyrai yra smerkiami ir niekinami labiau negu tokių pačių problemų turinčios moterys.

Kadangi japonų visuomenėje vis dar yra priimta manyti, kad moters vieta – namuose, nesunku suprasti, kodėl visą laiką kambaryje praleidžianti duktė tėvams nesukelia per daug įtarimų ir neverčia imtis jokių veiksmų situacijai taisyti. Būtent dėl šios priežasties moterys yra rečiau identifikuojamos kaip hikikomori problemą išgyvenančios atsiskyrėlės – toks jų atsiskyrimas ir minimalus bendravimas su išoriniu pasauliu aplinkiniams atrodo palyginti savaime suprantamas.

Apskritai Hikikomori fenomenas visuomenės akyse yra įgavęs neigiamą reikšmę. Dėl spaudoje formuojamo požiūrio į atsiskyrėlius kaip agresyvius ir nenuspėjamus, visuomeniniame gyvenime nedalyvaujančius ir prie jos gerovės kūrimo neprisidedančius veltėdžius, jie yra laikomi išlaikytiniais ir našta visuomenei. Nepaisant to, pasigirsta vis daugiau nuomonių ir yra mėginama atkreipti dėmesį į tai, kad atsiskyrėliai nėra pavojingi delinkventai, o tiesiog aukos griežtai sustyguotoje, taisyklių varžomoje visuomenėje. Negana to, tokia visiška izoliacija nuo aplinkinio pasaulio yra traktuojama kaip tyli maišto forma prieš nusistovėjusias normas ir taisykles. Užuot garsiai ir aktyviai skelbę savo požiūrį ar bandę atkreipti į save dėmesį, tokie žmonės renkasi saviizoliaciją kaip būdą išreikšti nepasitenkinimui ir nepritarimui visuomenėje vyraujančiai sistemai.

Atsiskyrėlių bendruomenė

Atidžiau tyrinėjant hikikomori reiškinį, nesunku pastebėti vieną dalyką – realybėje su kitais žmonėmis nemokantys bendrauti atsiskyrėliai tą puikiai sugeba virtualioje erdvėje: internete apstu jų pokalbių svetainių, forumų. Hikikomori patiriantys žmonės mielai buriasi į virtualias bendruomenes, bendrauja su panašiais į save, dalijasi išgyvenimais, pamąstymais ir aptaria priežastis, privertusias pabėgti nuo visuomenės ir užsidaryti savo kambaryje.

Tarp šių jaunuolių galima pajusti didelį vienas kito palaikymą ir supratimą. Solidarizuodamiesi vieni su kitais, jie išskiria save iš likusios visuomenės ir kuria atskiras grupes. Skaitant hikikomori forumus, galima pastebėti, kad jie laiko save individualistais, kuriems sunku prisitaikyti ir paklusti daugumos diktuojamoms taisyklėms. Jiems nepakeliamas gyvenimas tokioje prisitaikėlių visuomenėje, tačiau išsiskirti ir elgtis savaip jie negali, nes kaipmat susilauktų nepritarimo iš aplinkinių ir liktų nesuprasti. Vienintelė protesto forma – atsiskirti nuo visų ir pasitraukti į savo pasaulį. Sociologai, tyrinėjantys hikikomori reiškinį, netgi prilygina hikikomori atskirai subkultūrai ar net socialinei mažumai Japonijos visuomenėje.

Sugrįžimas į gyvenimą

Nepaisant hikikomori išgyvenančiųjų vieningumo ir tarpusavio palaikymo, yra pastebima kita tendencija – noras grįžti į visuomenę. Toks įspūdis susidaro paskaičius pačių hikikomori kamuojamų asmenų internetines pokalbių svetaines ir forumus, kur šie žmonės pripažįsta suprantantys, į kokią situaciją yra patekę, ir norėtų kažkaip iš jos ištrūkti. Grįžimo į visuomenę būdų paieškos yra nelengvos, kadangi dauguma tokį norą išreiškusių atsiskyrėlių pabrėžia nežinantys, kokiu būdu galėtų „pasveikti“ ir susigrąžinti normalų gyvenimą. Tačiau tol, kol spauda nenustos jų stereotipizuoti ir formuoti neigiamo jų įvaizdžio, o vyraujanti kultūrinė aplinka bus pernelyg reikli ne taip sėkmingai prie jos prisitaikantiems individams, tol atsiskyrėliams bus sunku pradėti gyvenimą iš naujo.

Vis dėlto yra nemažai istorijų apie jaunuolius, išsivadavusius iš hikikomori gniaužtų. Pačių jaunuolių papasakoti išgyvenimai padeda geriau suprasti priežastis, dėl kurių žmonės ryžtasi tokiai saviizoliacijai, ir teikia viltį, kad tinkama pagalba padės šiems žmonėms sugrįžti į visuomenę.

Straipsnio autorė: Milda Rimkutė

Redagavo: Monika Dvirnaitė