Jos vardas Jingjing. Šanchajietė. Praėjusią savaitę jai sukako 30 m. Šiuo metu ji šiek tiek pasimetusi. “Nežinau, ar uždirbau, ar pralošiau.” Įšaldyta prekyba akcijomis, kurias ji įsigijo prieš porą mėnesių. Vertė: 1.000.000 CNY (~150.000 eurų). Ji – viena iš milijonų ‘mažmeninių investuotojų’, dėl kurių Kinijos akcijų rinka tokia bauginanti ir nenuspėjama.
Ji – drąsi. KLR pernai sumažinus prekybos maržą, ji visas santaupas užstatė brokerinei kompanijai, pasiskolindama aštuoneriopai daugiau ir staiga – vieno klavišo paspaudimu – pradėjo disponuoti septyniaženklėmis ir net aštuoniaženklėmis sumomis. Išvykusi į Europą, keliavo apsistodama pilyse, grožėjosi Alpių vaizdais siurbčiodama arbatą iš porcelianinių puodukų, ir tris mėnesius mėgavosi gyvenimu, apmokamą iš uždarbio akcijų rinkoje, kas reikalavo gal dviejų valandų jos dėmesio kasdien.
Visa prekybos akcijomis idėja ir gimė vien dėl to, kad Jingjing galėtų nevaržomai keliauti. Pabaigusi kultūrinių renginių vadybos mokslus, ji dirbo rinkos tyrimais užsiimančioje bendrovėje. “Surinkdavau dešimt merginų ir, išdalinusi joms po šampūno buteliuką, klausdavau, ar tokį šampūną pamačiusios, jos norėtų įsigyti”. Darbas buvo nuobodus, 2010-aisiais įsigijau šiek tiek akcijų ir pati apie jas pamiršau. Po poros mėnesių žiūriu – uždirbau daugiau, negu dirbdama pilnu etatu. Taip pradėjau kaupti santaupas.” 2012-aisiais Jingjing pirmąkart išvažiavo savarankiškai keliauti, užsienyje prabuvo 9 mėn.: Tailande, Nepale, bet daugiausia – Indijoje, savanoriavo Motinos Teresės namuose.
“Nenorėjau grįžti, o tuo labiau vėl dirbti nuobodų darbą ofise, tai nors viršininkas per visas keliones man išlaikė darbo vietą, grįžusi po poros mėnesių visgi pati atsistatydinau, ir ėmiausi mokytis akcijų biržos subtilybių ir iš to gyventi”. Bet prieš mėnesį Jingjing nustojo žaisti.
“Bijau” – sako ji. “Galėčiau parduoti ir pirkti. Žiūriu į rinkos kreives, ir jos man kažką sako.” Tačiau nustojau prekiauti po to, kai rinkai atsidarius 1 val. popiet pamačiau, jog akcijos pakilo 5% ir – paklausiusi intuicijos – sėkmingai jas pardaviau. Akcijų vertė: 2.000.000 CNY, uždirbau 100.000 CNY (15.000 EUR). Iki rinkos uždarymo 3 val. popiet, rinka nukrito 10%, tai jeigu akcijų nebūčiau pardavusi, ne tik nebūčiau uždirbusi, bet tuos 100.000 CNY būčiau praradusi. Išsigandau. Tuo metu supratau, kad rinka – nevaldoma, svyravimai per dideli. Be to, dar pernai lapkritį, vienos transakcijos metu uždirbusi 10.000 CNY (1500 EUR) galvojau, kad tai labai daug, bet per pusę metų mano mąstymas radikaliai pasikeitė.”
Kinijoje azartiniai žaidimai uždrausti, o tauta – labai azartiška, Jingjing sako, kad akcijų rinka – puiki terpė išreikšti azartui. “Mes, kinai, ištroškę pinigų – tai daro rinką labai pavojinga.” Ji – nenuspėjama, nes perka ir parduoda ne finansinį išsilavinimą turintys specialistai, profesionaliai išmanantys investavimo ir turto valdymo subtilybes, kam priklauso didžioji akcijų dalis Vakaruose, tačiau visiškai paprasti, sistema ir autoritetais nepasitikintys žmonės, aptarinėjantys rinkos dėsnius kažkuriame turgaus kampe ar Wechat diskusijų grupėse.
Pati Jingjing nenorėtų dirbti finansinių investicijų bendrovėje, nei būti kažkieno mokoma. “Noriu dirbti sau, ir sau įrodyti, kad uždirbau pati. Nenoriu dirbti tam, kas turi pinigų.” Jingjing jau susirado darbą nekilnojamuoju turtu prekiaujančioje agentūroje. Tačiau šitas verslas jai jau per lėtas, ir pinigai ne taip lengvai ateina.
“Tai kas toliau?” – klausiu Jingjing. “Priklauso nuo valdžios.” – atsako. “Užtenka poros savaičių rinkai nukristi, bet reikia kokių trijų mėnesių, kad ji užaugtų. Žiūrėsim.” Patys kinai akcijų biržą vadina “karštąja keptuve” – akcijos gali greitai perkepti, reikia tinkamu metu atsitraukti. Matydama dabartinę padėtį ir turėdama mokėti apie 1500 CNY (~210 EUR) palūkanų kasdien brokerinei įmonei už įšaldytas akcijas, Jingjing kolkas keičia specialybę ir lauks, kol atslūgs karštis.
