Japono viešnagė Lietuvoje: ‘’Net atostogaujant kiekviena pastanga gali virsti palikimu’’

     Rugpjūčio 23-30 dienomis Lietuvoje viešėjo svečias iš Niigatos prefektūros Yuichi Imai. Japoniškų sodų entuziastas, snieglenčių instruktorius ir lengvosios atletikos asociacijos Minamiuonumos mieste vice-prezidentas, prieš atvykdamas ‘’Baltic Asia’’ rašė, kad Europoje nesilankė net 34 metus, tačiau jį pasiekusios žinios apie itin draugiškus Lietuvos ir Japonijos santykius įkvėpė nedelsiant  susikrauti savo lagaminą ir aplankyti mūsų šalį su viltimi, kad atvykęs jis galės prisidėti prie tolimesnio Lietuvos ir Japonijos tarpusavio ryšių plėtojimo.

     Svečias iš Japonijos išreiškė prašymą, kad norėtų mūsų šalį pažinti per tris aspektus – Čiunės Sugiharos istoriją, japoniškus sodus ir lengvosios atletikos sportininkų rengimąsi būsimoms Olimpinėms žaidynėms Tokijuje.

    Pirmiausia aplankęs Sugiharos namus, Yuichi Imai kukliai prasitarė, kad būdamas japonas, didžiuojasi Čiunės Sugiharos poelgiu išgelbėjus tiek gyvybių, ir mano, kad šis istorinis įvykis turėtų būti puikus pavyzdys kitiems japonams, kaip žmogiška pastanga padėti kitam gali virsti istoriniu palikimu.

Japoniškų sodų ypatumų pristatymas

     Rugpjūčio 25d. Yuichi Imai Japonų kultūros centre, įsikūrusiame Vilniuje, pristatė japoniškų sodų ypatybes ir pasidalino patarimais su lietuvaičiais, norinčiais sukurti japonišką sodą savo erdvėje.

      Yuichi užsiima japoniškais sodais virš 30 metų ir jo entuziazmas tikrai vertas dėmesio. Būdamas 30 metų, 600 kvadratinių metrų trijų aukštų name jis gyveno su savo tėvais, žmona ir trimis dukterimis. Tuo metu kurdamas japonišką sodą savo kieme, jis buvo itin nepatenkintas, kad pro svečių kambario langą buvo matomas sodas, tačiau nesimatė gražaus kraštovaizdžio su kalnais horizonte. ‘’Supratau, kad kalno nepastumsiu norėdamas papuošti vaizdą į savo sodą, todėl iškeldinau savo namiškius ir visą namą perkėliau į kitą vietą taip, kad pro langą matytųsi ir sodas, ir kalnai’’, lyg niekur nieko dėstė japonas.

      Nežinant pagrindinių japoniškų sodų kūrimo technikų, toks Yuichi poelgis gali pasirodyti lengvabūdiškas, niekuo nepagrįstas kaprizas. Tačiau japoniškų sodų kūrimo kultūra numato, kad būtų paisoma ne tik jų trijų pagrindinių elementų – akmens, augalijos ir vandens – harmonija, bet taip pat natūralaus aplinkos kraštovaizdžio, namo ir paties kuriamo sodo harmonija.

      Paskui svečias pristatė tris pagrindines japoniškų sodų kūrimo technikas – shakkei, shakei ir shukei.  

      Shakkei gali būti suprantamas kaip ‘’pasiskolintas kraštovaizdis’’, kurio pavyzdį iliustruoja Yuichi sprendimas perkelti namą, kad matytųsi kalnai. Šią techniką naudojama, kad natūrali gamtos aplinka praturtintų vaizdą į sodą. Antras metodas – shakei – ‘’nukopijuotas kraštovaizdis’’ – kai pasirenkamas savo akiai mielas natūralios gamtos epizodas ir yra sukuriamas savo sode. Trečiasis metodas – shukei – ‘’natūralios gamtos mažoji replika sode’’ – kai pasirenkami savo šalies natūralios gamtos simboliai ir yra atkartojami  savo sode. Pavyzdžiui, Japonijos atveju tai gali būti Fuji kalnas ar Biwa ežeras, Lietuvos – Nemunas ar Neris, Baltijos jūra, Kernavės piliakalniai ir pan.

Po pristatymo, Yuichi-san su klausytojais išėjo pasivaikščioti po Sei Shin En sodą ir praktiškai pakomentavo sodo elementus

    Auditorijos paklaustas, kokį pagrindinį patarimą turėtų kuriantiems savo japonišką sodą Lietuvoje, svečias atsakė: ‘’Siūlyčiau nepersistengti su įmantrių japoniškų augalų pirkaliojimais – stenkitės savo sode panaudoti tuos augalus, kurie natūraliai auga jūsų aplinkoje, taip jūsų sodas atrodys harmoningesnis. Japonijoje kai kurie žmonės persistengia su pernelyg senais medžiais ir jų rūšimis, mat mūsų šalyje japoniškas sodas gali atspindėti ir socialinį statusą. Todėl kartais matau komišką vaizdą – paprastas žmogelis, su vidutiniu namuku ir pajamomis, yra prisodinęs senų (taigi ir brangių) medžių, ant kurių dar užkabina užrašus su jų pavadinimais, kad aplinkiniai numanytų jų kainą /…/ Taip pat laikausi nuomonės, kad faktinis sodo šeimininkas ir sodo idėjos kūrimo autorius turėtų būti tas pats asmuo, jeigu kalbame apie norą pajusti kuo daugiau  harmonijos ir pasisemti kuo daugiau energijos iš savo sodo…“.

   

 

Visai kitokia patirtis svečio iš Japonijos laukė Kęstučio Ptakausko “Ryto rasos“ japoniškame sode, nuo 1996 metų puoselėjamame Alytaus pakraštyje. Viešnagės metu japoniškų sodų ir bonsai medelių ekspertas Kęstutis ne tik pasidalino savo žiniomis, susijusiomis su tvenkiniais soduose bei koi karpių auginimu, bet taip pat papasakojo apie savo neeilines gyvenimo patirtis, kurios galėtų įkvėpti ne vieną gilioje depresijoje paskendusį žmogų.

Kęstutis yra tremtinio vaikas, gimęs Rusijoje, Krosnojarske. Kiek paaugęs, buvo išsiųstas į karą Afganistane, kur iškart pateko į pirmąsias fronto linijas. Išgyvenęs tokią bene kelias pirmąsias jo gyvenimo dešimtis trukusią mėsmalę, Kęstutis susirgo gilia depresija. Jau būdamas Lietuvoje, bandė daug kartų kabintis į gyvenimą visais įmanomais būdais, bet niekas neteikė džiugesio jo širdžiai.

Galvojam norus ir glostom “murkiančias“ žuveles!

“Viskas po truputį ėmė keistis tik nuo  tada, kai gūdžiais devyniasdešimtaisiais, mano rankose atsidūrė pirmas bonsai medelis… Tuomet pajaučiau, tarsi savo gyvenime būčiau žengęs viena laiptų pakopa aukščiau, arčiau dangiškos šviesos. Antras tvirtas žingsnis, pakylėjęs mane dar aukščiau – “Ryto rasos“ sodas, kurį pradėjau kurti 1996-aisiais. Tais laikais Lietuvoje visiškai nebuvo prieinama informacija apie japoniškus sodus net knygose, ką jau kalbėti apie internetą, kurio platybėse šiandien visko apstu. Taigi ateidavau naktį į sodą, mintyse susikurdavau vaizdą kaip viskas turėtų būti ir ryte kibdavau į darbus./…/. Trečiasis laiptas, galutinai mane užpildęs laime ir šviesa, buvo koi karpių auginimas. Iš pradžių šios žuvys pas mane iškart nugaišdavo, taigi ištisus metus nuo ryto iki vakaro sėdėdavau prie kompiuterio ir “googlindavau“, kaip jas auginti, prižiūrėti, susirgus – išgydyti, kaip padėti joms išvengti streso ir pan. “, pasakoja Kęstutis. Ir iš tiesų, teko lankytis ne viename japoniškame sode įvairiose šalyse – niekur neįmanoma prisiliesti prie žuvų, visos tokio nepatiklios, iškart neria šalin. Tačiau Kęstučio karpiai, akivaizdu, tikrai nepatiria jokio streso glostomi svetimų žmonių rankų, – 15 karpių vos ne pešdamiesi tarpusavyje pripuola prie rankos, leidžiasi glostomi ir, stebėdamas tiek daug į tave pražiotų burnyčių, kone girdi iš jų malonų murkimą, betrūksta tik katino kailiuko . Šalia priklaupęs Kęstutis pataria: “Kai glostai žuvis, sugalvok norą, duodu šimtą procentų, kad išsipildys. 2010-ais metais bankrutavo mano įmonė, tuo metu neturėjau net duonos už ką vaikams nupirkti. Paglosčiau savo žuvytes ir netrukus jų užderėjo kaip reikalas! Arba kai Šanchajuje laimėjome japoniško sodo kūrimo konkurse pirmą vietą… Finale mano, kaip Lietuvos atstovo, konkurentai buvo JAV, Japonija, P.Korėja ir Kinija. Kiekviena šalis finalo metu turėjo savo 15 – 20 žmonių kuriant sodą, o mes Lietuvą atstovavome tik dviese – aš ir mano sūnūs, taigi kiek šansų buvo laimėti pirmąją vietą?  “.

Toliau Kęstutis nusivedė svečius į sode įkurtą muziejų, visą nukrautą tarptautiniais apdovanojimais ir mirgantį nuotraukomis iš viešnagės Japonijoje ir susitikimo su Japonijos imperatoriumi jo namuose ir viloje Kiote. Papasakojęs apie tolimesnius socialinius projektus, susijusius su bonsai dirbtuvėlėmis ir tarptautinėmis parodomis, pakvietė pas save į namus išgerti lietuviškos kanapių arbatos. Jaukiai besišnekučiuojant, Kęstutis savo kompiuterio ekrane parodė dar bene 30 artėjančių projektų, susijusių su japoniško sodo kūrimu, mat Lietuvoje vis daugiau žmonių nori turėti tokius sodus savo privačioje erdvėje. Paklaustas, kaip jis viską spėja, K.Ptakauskas atsako: “ Šitame sode dar nėra buvę taip, kad saulė būtų pabudusi anksčiau už mane.  Atsikeliu ir pirmiausia einu į sodą medituoti, – čia pasikraunu energijos visai ateinančiai dienai“.

Yuichi-san K.Ptakausko muziejuje

 

Paskutinis japono kelionės tikslas buvo susitikimas su Lengvosios atletikos federacijos prezidentu Eimantu Skrabuliu ir jo komanda. Susitikimo dieną  Niigatos prefektūros lengvosios atletikos vice-prezidentas Yuichi Imai išreiškė norą padėti Lietuvos lengvosios atletikos sportininkams ir juos palaikantiems profesionalams prieš, per, ar po Olimpinių žaidynių, vyksiančių Tokijuje 2020 metais. Po valandą trukusio pokalbio, Eimantas Skrabulis svečiui iš Japonijos įteikė ypatingą padėkos dovaną – fotografijų albumą “Lietuvos lengvoji atletika 1921 – 2008“. /…/ Šiuo metu Niigatos prefektūros Minauonumos miesto meras jau informuotas apie spalio pradžioje atvyksiančią Lietuvos lengvosios atletikos komandos delegaciją į Hiracukos miestą, todėl su Tarptautiniu olimpiniu komitetu vyksta derybos dėl jos priėmimo ir Minamiuonumos mieste. Yuichi-san taip pat garsiai išreiškė norą, kad ateityje vyktų mainų programos tarp jaunų Lietuvos ir Niigatos prefektūros lengvosios atletikos sportininkų.

 

Susitikimas su Lengvosios atletikos federacijos prezidentu Eimantu Skrabuliu ir jo komanda

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Straipsnio autorė: Ineza Stankovskytė

Foto: Edita Lisauskienė, Aušra Kaminskaitė

 

 

 

 

Autorius: Ineza Stankovskytė

Viskas prasidėjo nuo avantiūros vienai pakeliauti po Japoniją, o pasibaigė rimtais įsipareigojimais Rytų Azijos studijoms Vokietijoje ir jau ketverius metus trunkančiais profesiniais ryšiais su japonais.

Pasidalink šiuo straipsniu