Sakoma, kad kinai gali suvalgyti praktiškai viską: netrūksta keliautojų pasakojimų apie įvairius egzotiškus patiekalus, kuriuos retas lietuvis palaikytų valgyti tinkamu maistu. Tačiau vyresniame amžiuje dažnas kinas pradeda valgyti mažiau mėsos, ne vien dėl sveikatos, bet ir dėl religinių sumetimų. Kartais jie tampa uoliais budistais, stengdamiesi pataisyti savo karmą ir užsitikrinti geresnį likimą po mirties.
Pačioje seniausioje budizmo tradicijoje – Teravados budizme – nurodoma, kad svarbiausia, kad jokia gyva būtybė nemirtų nuo pasekėjo rankos ar pasekėjo paliepimu. Taigi jeigu gyva esybė nėra nužudoma specialiai dėl pasekėjo, jeigu mėsa jau paruošta ir patiekta ant bendro stalo – ją galima valgyti, ir tai neatneš neigiamų pasekmių pasekėjo saviugdos kelyje. Griežčiau kalbama apie vienuolius, gyvenančius vienuolyne. Ten sudarytos visos sąlygos valgyti tik vegetarišką maistą, todėl, be abejo, mėsa ir gyvuliniai produktai nėra leidžiami. Tačiau jeigu vienuolis yra asketas ir renka žmonių aukas, ir kas nors jam paaukoja mėsos produktą, tą mėsą taip pat reikėtų suvalgyti, nes aukos išmetimas būtų nepagarbos demonstravimas.
Šiuolaikinis, dirbantis ir visuomenei priklausantis žmogus gyvena labai greitu tempu ir ne visada gali rinktis, ką valgyti. Kinijoje vakarienėms įprasta užsakyti daugybę patiekalų ir atsisakymas juos ragauti gali būti priimtas kaip įžeidimas ar nepagarbus gestas. Todėl dauguma mokytojų yra atlaidūs ir daugiau dėmesio skiria pačiai intencijai, o ne dirbtinam, gyvenimą apsunkinančiam, mėsos atsisakymui. Šiuolaikiniai vienuoliai, gyvenantys aukštikalnėse, mėsą taip pat valgo vien todėl, kad atšiaurios klimato sąlygos neleidžia kitaip organizmo aprūpinti maistinėmis medžiagomis, kurios leistų žmogui išgyventi didelius temperatūrų skirtumus.
Vienuolynuose stengiamasi gerbti visą aplinką ir gyvąją gamtą – taip pat ir augalus: žolę bei medžius. Sakoma, kad todėl kai kuriose budizmo mokyklose atsisakoma valgyti šakniagumbius: bulves, ridikus, česnakus ir svogūnus – nes jų valgymas tiesiogiai veda prie augalo mirties. Visgi Kinijoje svogūnų, česnakų (taip pat ir svogūnų bei česnakų laiškų) budistai atsisako dėl jų aitraus aromato. Šie prieskoniniai augalai kinų kalboje netgi turi specialų apibrežimą – wu hun – išvertus tai reikštų „penkios stipraus aromato daržovės”. Teigiama, jog wu hun valgymas sukelia stiprius 
pojūčius, veikia kaip afrodiziakas, gali sukelti pyktį ir nesutarimus, ir tokiu būdu žmogui neleidžia išlaikyti dvasinės ramybės. Pavalgius šių prieskoninių augalų ir balsu giedant sutras, tikima, kad nuo kvapo išsibaido geroji energija bei gerosios dvasios.
Šiandienos Kinijoje gyvuoja daugybė budistinių mokymų, todėl tai, ar mėsą rekomenduojama valgyti, ar nerekomenduojama, tiesiogiai priklauso nuo mokytojo. Labiau fanatiški budizmo sekėjai renkasi atsisakyti mėsos, o palaipsniui atsisako ir kiaušinių, pieno produktų. Pavyzdžiui, Dizang-qi organizacija, veikianti tiek Kinijoje, tiek JAV, siūlo naudotis specialiai parengtu budistiniu kalendoriumi ir pradėti nuo to, kad mėsos bus atsisakoma kalendoriuje nurodytą dieną. Iš pradžių – kartą per mėnesį, vėliau – dukart, vėliau triskart ir taip sistemingai bus įprantama mėsos nevalgyti visai.
Kaip alternatyvą, kiekviename vienuolyne galima įsigyti iš sojos ir kitų ne gyvulinių produktų pagamintos „mėsos” – „vegetariškos vištienos”, „vegetariškos dešros” bei „vegetariškų avienos šašlykų”. Budistiniuose restoranuose iš sojos gaminamos ir krevetės, galima užsisakyti vegetarišką „Pekino antį”, kepsnius bei žuvį. Taigi budistui pasauliečiui visiškai atsisakyti mėsos ir pieno produktų nėra būtina, tačiau rekomenduotina vegetarizmą praktikuoti pasitaikius progai: stengtis pasirinkti mažesnį mėsos kąsnelį, nepirkti gyvos žuvies ir jokiu būdu nevalgyti Kinijoje populiaraus patiekalo „girtos krevetės”, kuris ruošiamas krevetes užpylus alkoholiu, ir jos patiekiamos apsvaigusios, bet dar gyvos.
