Lietuvos – Japonijos diplomatiniai ir konsuliniai santykiai 1919 – 1940 metais
Lietuvos ir Japonijos diplomatiniai santykiai
1.1. Pirmieji Lietuvos ir Japonijos diplomatų kontaktai
Lietuvai būnant Europoje, o Japonijai Tolimuosiuose Rytuose, iš pirmo žvilgsnio galimybių ir poreikio šių valstybių santykiams matytume nedaug. Tačiau interesų tiek iš Lietuvos, tiek iš Japonijos pusės būta, tad 1918–1940 m. Lietuvos Pirmosios Respublikos gyvavimo laikotarpiu, tarp dviejų valstybių plėtojosi diplomatiniai ir konsuliniai ryšiai.
Lietuvos santykiai su Japonija nebuvo tokie dažni ar intensyvūs kaip su kaimyninėmis Europos ir Azijos šalimis ar JAV, tačiau nederėtų menkinti jų svarbos. Poreikius užmegzti diplomatinius santykius pirmiausia reiškė Lietuva – naujai susikūrusiai valstybei reikėjo užsienio valstybių pripažinimo, ypač didžiųjų valstybių. Japonija po pergalės 1904–1905 m. kare prieš Rusiją, atsistojo ne tik Azijos valstybių priešakyje, tačiau po Pirmojo pasaulinio karo tapo pripažinta senųjų pasaulio galybių – Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, JAV – ir pateko į galingiausių pasaulio valstybių penketuką. Japonija, kartu su kitomis Ambasadorių konferencijos narėmis, 1922 m. pripažino Lietuvą de jure, buvo viena iš Klaipėdos konvencijos signatarių. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje, diplomatinį bendradarbiavimą iniciavo Japonija, siekdama plėtoti prekybą. Japonijos iniciatyva buvo pasirašytos bevizio režimo ir prekybos sutartys, atsivėrė galimybės glaudesniems ekonominiams ir konsuliniams abiejų šalių santykiams. Pirmoji, 1935 m., savo garbės konsulatą Tokijuje įsteigė Lietuva, 1939 m. Japonija įsteigė savo karjeros konsulatą Kaune. Tolesnius valstybių santykius nutraukė Lietuvos okupacija 1940 metais.
1.1. Pirmieji Lietuvos ir Japonijos diplomatų kontaktai
1919 m. sausio 18 d. Paryžiuje prasidėjo Taikos konferencija. Šioje konferencijoje buvo parengtos ir pasirašytos Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojų sutartys su pralaimėtojais. Tarp kitų jos uždavinių buvo ir per karą subyrėjusių Rusijos, Austrijos-Vengrijos bei Vokietijos imperijų sudėtyse buvusių, dabar naujai susikūrusių ir į nepriklausomybę bei pripažinimą pretenduojančiųjų Vidurio ir Rytų Europoje tautinių valstybių problemų sprendimas .
Pirmieji diplomatiniai kontaktai užmegzti būtent šioje konferencijoje. Jos išvakarėse, 1919 m. sausio 3 d. Japonija pripažino Lietuvą de facto . Konferencijoje svarbiausiomis buvo laikytos 5 didžiosios valstybės, tai JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Japonija . Konferencijoje taip pat dalyvavo dar 22 kitos valstybės įėjusios į Tautų Sąjungą . Lietuvos Laikinoji vyriausybė į Paryžių buvo pasiuntusi Lietuvos delegaciją Taikos konferencijai , tačiau Paryžiaus konferencijos darbe ši delegacija neturėjo jokio juridinio politinio statuso . Lietuvos delegacija galėjo siųsti peticijas, memorandumus, dokumentus ir pastabas .
Su Japonijos diplomatais kalbėtasi ir Suomijoje. V. Gylys 1919 birželio 18 d. susitiko su Japonijos „diplomatiniais ir kariniais atstovais didžiausio Japonijos laikraščio“ . Japonai domėjosi padėtimi Lietuvoje, klausinėjo „apie rusų dešiniųjų santykius su vokiečiais“, nes planavo vykti į Kauną. Į Kauną išvyko 2 Japonijos atstovai.
Susitikimo su V. Gyliu metu japonai išsakė nuomonę, kad „Lietuvos nepriklausomybė yra įvykęs faktas prieš kurį net princai [prancūzai – G. G.) nebesipriešina“. Japonai buvo įsitikinę, kad reikėtų „sutverti stiprias valstybes prie vakarų Rusijos sienos“, kurios turėtų glaudų kontaktą su Tolimaisias Rytais. Šiuo požiūriu japonai buvo labai toliaregiški ir numatė, kad „ateis toks laikas, kai Tolimųjų Rytų valstybės turės kariauti su imperialistine Rusija ir tuomet rytams bus labai svarbu turėti draugų Vakaruose“ . V. Gyliui pareiškus poziciją, kad politiniu požiūriu svarbu „sutverti laisvą ir nepriklausomą Lietuvą be jos likimo supainiojimo su rytų, vakarų ar pietų kaimynais“, Japonijos diplomatas žadėjo tai pareikšti savo vyriausybei ir Japonijos delegacijos nariams Paryžiuje. Be to japonai prašė Lietuvos žemėlapio.
Iš šio pokalbio V. Gylys padarė išvadą, kad japonus labai domina informacija apie „simpatijas rusų prie Vokietijos; apie rusų pasiryžimą pradėti juodašimtinę politiką, hosijai [Rusija – G. G.] vėl ant kojų atsistojus“, o taip pat apie „lenkų imperialistinę politiką ir žydų pogromus Lietuvoje“ .
1.2. Lietuvos diplomatinio atstovo paskyrimas ir pripažinimas de jure (1921–1922 m.)
1921 m. lapkričio 12 d. Lietuvos Užsienio reikalų ministras Juozas Purickis paskyrė Lietuvos pasiuntinį Londone Tomą Naruševičių „atstovu Lietuvos reikalams Japonijoje“ . Manytume, kad T. Naruševičiaus kandidatūra buvo pasirinkta neatsitiktinai. Jis išmanė krašto specifiką, buvo stažavęsis Japonijoje ir tuo metu galėjo įgyti naudingų pažinčių . Greičiausiai, ši aplinkybė ir nulėmė Lietuvos atstovo Japonijai rezidavimo vietą .
1921 m. gruodžio 3 d. T. Naruševičius klausė Japonijos ambasados Londone, kada jis galėtų tikėtis Japonijos imperatoriaus audiencijos skiriamiesiems raštams įteikti . Kartu su skiriamaisiais raštais buvo ir oficialus Lietuvos vyriausybės prašymas pripažinti Lietuvą de jure (žr. 1 priedą) . Prašyme pripažinti Lietuvą de jure buvo išdėstyta trumpa Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki šių dienų, Lietuvos vidaus padėtis, išvardintos valstybės, kurios Lietuvą yra pripažinusios de facto ir de jure, užsiminta, kad „Lietuva su Japonija yra įėjusi į komercinius santykius“ . Ar T. Naruševičiui pavyko įteikti skiriamuosius raštus Japonijos imperatoriui, šio darbo autoriui nepavyko nustatyti.
Ambasadorių konferencijos 1922 birželio 30 d. posėdyje prancūzų, anglų, italų, japonų atstovai „rėmė Lietuvos pripažinimo de jure klausimą“, tačiau ambasadoriai „nutarė pavesti komisijai ištirti Klaipėdos politinę padėtį“ . Jau liepos 2 d. Lietuvos spaudoje pasirodė pranešimai apie Ambasadorių konferencijos Lietuvai suteiktą pripažinimą de jure , bet formalusis kolektyvinis ambasadorių pripažinimas de jure įvyko tik 1922 gruodžio 20 dieną .
Japonijai pripažinus Lietuvą de jure, tarp dviejų šalių užsimezgė pastovesni diplomatiniai santykiai, kurie buvo palaikomi per Lietuvos diplomatus, rezidavusius Londone, Paryžiuje, Taline, Rygoje, Vašingtone, Stokholme, Kopenhagoje ir Berlyne.
1922 lapkričio 18 d. Lietuvos URM ministras E. Galvanauskas nusiuntė notą Ambasadorių konferencijos pirmininkui, prašydamas nustatyti Lietuvos ir Lenkijos sieną. Lietuvos pasiuntiniui Stokholme J. Savickiui 1922 m. lapkritį buvo duotas nurodymas iš URM užmegzti kontaktą su Japonijos atstovu Stokholme Hata ir išsiaiškinti, kokia yra Japonijos diplomato reakcija į minėtą Lietuvos prašymą. J. Savickis po susitikimo su Japonijos diplomatu teigė: „sutikau rimtą ir prielankų politiką, bet iš pasikalbėjimo supratau, kad jis mažai teseka mūsų politiką arba abelnai (bendrai – G. G.) jam atitinkamo parėdymo nebuvo duota. Prašau URM suradus atitinkamą tuo reikalu Japonijoj valdžios raštą atsiųsti jį man, arba nuodugniau painformuoti mane“ . Tačiau daugiau informacijos apie šio reikalo eigą archyve rasti nepavyko.
1.3. Japonijos vaidmuo sprendžiant Klaipėdos krašto problemą
Ambasadorių konferencija svarstė ir Klaipėdos krašto klausimą. Japonijos diplomatai nebuvo tik pasyvūs stebėtojai Prancūzijai, Anglijai bei JAV tvarkant šį reikalą. 1922 m. spalio 10 d. pas Lietuvos atstovą Estijoje Viktorą Gailių lankėsi Japonų atstovas Estijoje S. Sasaki „pasiinformuoti Klaipėdos krašto klausimu“. S. Sasaki buvo įgaliotas suteikti žinių Ambasadorių konferencijai Paryžiuje. V. Gailiui S. Sasaki sakėsi buvęs Klaipėdoje dvi dienas 1921 m., tačiau tuomet nieko nesupratęs apie krašto padėtį. Japonijos diplomatas iš V. Gailiaus norėjo sužinoti apie „politinę, ekonominę ir etnografinę padėtį Klaipėdoje, lenkų pretenzijas ir vokiečių valdžios nusistatymą“. V. Gailius suteikė informacijos S. Sasaki ir nukreipė jį pas Estijos URM ministrą Antsą Piipą bei latvių atstovas Estijoje Janį Seskį, nes V. Gailiaus manymu, šie diplomatai buvo palankūs Lietuvai sprendžiant Klaipėdos krašto klausimą. V. Gailius informavo URM, kad „Sasaki užsirašęs gautus paaiškinimus išėjo patenkintas ir žadėjo tuojau pranešti Paryžiun“ . Kiek vėliau, S. Sasakį aplankė V. Gailius, atnešė jam knygų, susijusių su Klaipėdos krašto klausimu. Lietuvos diplomatą labiausiai domino, ką S. Sasaki raportavo įParyžių ir, ką šiam atsakė Japonijos atstovai Ambasadorių konferencijoje. Iš pokalbio paaiškėjo, kad S. Sasaki palaikė Lietuvą ginče dėl Klaipėdos krašto ir „plačiai referavęs į Paryžių apie svarbumą užbaigti Lietuvos – Lenkijos konfliktą, kuris turi ne tik lokalinės, bet ir pasaulinės reikšmės“. Japonų diplomatas buvo įsitikinęs, kad „reikalinga pripažinus Lietuvą de jure, ją šelpti ir remti, idant liktų ištikimu kordono tarp Vokietijos ir Rusijos nariu. Einamu Klaipėdos klausimu: kraštą kuo greičiausiai atiduoti Lietuvai, nes be jo Lietuva mažas vaikas be rankų ir kojų“ . Viktoras Gailius prašė, S. Sasaki pakalbėti su kitais, „lošiančiais svarbią rolę“ Ambasadorių konferencijoje Klaipėdos krašto klausimu . S. Sasaki savo vėliasniame pranešime URMui referavo ir apie „kaimynų latvių ir estų orientacijas“ Klaipėdos krašto klausimu .
Lietuva gavusi Ambasadorių konferencijos pripažinimą de jure 1922 m. gruodžio mėnesio pabaigoje, 1923 m. sausį organizavo Klaipėdos sukilimo operaciją ir prisijungė Klaipėdos kraštą. Po šios operacijos, Japonija, kaip ir Italija bei Anglija, nerodė didesnio susidomėjimo „lietuvių žygiu“ ir, galiausiai, 1923 m. vasario 17 d. Ambasadorių konferencija valstybės pripažino Klaipėdos krašto suverenumo teises Lietuvai . Japonija tapo viena iš Klaipėdos krašto konvencijos, pasirašytos 1924 m. gegužės 8 d. Paryžiuje, signatarių. 1925 m. rugpjūčio 25 d. buvo deponuoti Anglijos, Italijos ir Japonijos ratifikacijos dokumentai – Klaipėdos konvencija įgijo tarptautinės galios .
