Islamo salelė Tokijuje

Susitikimas su islamą išpažįstančiais japonais

Atokesniame kampelyje viename judriausių Šibujos rajonų, einant nuo Jojogi parko, viršum tilto išlenda minaretas su pusmėnuliu. Tarsi turkiška oazė kosmopolitiniame Tokijuje stovi stotinga, Tokijo Cami (čiami) vadinama, didžiausia Tokijo ir visos Japonijos mečetė. Kieme plevėsuoja Japonijos ir Turkijos vėliavos, įvairūs užrašai pateikti arabiškai, turkiškai, japoniškai ir angliškai.

Įėjus į vidų maloniai pasitinka maždaug trisdešimties metų jaunuolis. Prisistato esąs turkas. Maloniai esu kviečiamas apsilankyti antrame aukšte esančiose maldos patalpose. Gyvenime esu apsilankęs vos poroje mečečių, tad mano keliautojiška akis ima dairytis labiau man įprastų – japoniškų – ženklų ar simbolių, kurių, daugiau ar mažiau, galima aptikti kituose maldos namuose. Vėliau užklaustas islamą praktikuojantis vietinis japonas musulmonas patikina, kad japoniško kolorito čia kaip ir nėra. Bene vieninteliai „japoniškumai“ – kieme pakabinta Japonijos vėliava ir dviejų tipų tualetai šalia persirengimo kabinų. Vadinasi, dėl arabiškos-turkiškos oazės neklydau.

Kaip ir tikėjausi, dauguma mečetėje nuolat besilankančių musulmonų – ne japonai. Panašu, kad daugiausia susirenka turkų, nors į pačią mečetę užsuka iš svetur atvykę asmenys, studentai. Neatsižvelgiant į tai, jog mečetėje dominuoja sunitai, retkarčiais į ją pasimelsti užsuka ir musulmonai šiitai, ypač turistai. Tačiau ilgiau nevarstydamas akimis pastebiu tris japonus – su maldos namais susijusį administracinį darbą dirbančią apie trisdešimties Yuuki, apsirišusią hidžabu, ir jos kažko klausiančią bent penkiasdešimties sulaukusią Fatimą, taip pat septyniolikmetį Šiahiną (Shaheen), dėvintį musulmonišką maldos kepuraitę takiją (taqiyah). Manęs užkalbinti jie sutinka pasidalinti savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Užsimezga neformalus bendravimas.

IMG_2036

Islamo salelė Tokijuje – netikėtai išnyranti didžiausia mečetė Japonijoje su turkų kultūros centru.

Priežastys priimti islamo tikėjimą – nuo antros pusės iki savęs paieškų

Pradėsiu nuo, ko gero, įprasčiausio klausimo: kas paskatino priimti islamą, kada ir kodėl?

Šiahinas: Esu pirmus metus musulmonas, Ramadanas man pirmasis (šypteli). Su islamu susidūriau savo internetinės draugės iš Omano dėka. Aš ją mokiau japonų kalbos, o ji man ėmė pasakoti apie islamą. Kadangi tai labai gera ir maloni mergina, nejučiomis ėmiau ir pats domėtis islamo religija ir filosofija. Na, ir po to ryžausi priimti islamą. Sužinojau apie Tokijo mečetę. Visgi galima sakyti, kad tai omanietės draugės dėka, nes norėjau tapti tokiu maloniu ir geru kaip ji.

Yuuki: Musulmonė esu 6 metus, tačiau islamu pradėjau domėtis anksčiau, per saviiešką. Man nedavė ramybės egzistenciniai klausimai, tokie kaip gyvenimo prasmė. Kadangi tuo metu jau turėjau nemažai musulmonų bičiulių, kurie buvo labai dori ir draugiški, pasukau link islamo tikėjimo. Neilgai trukus susipažinau ir su dabartiniu savo vyru. Dabar aš 5 metus susituokusi (nusišypso žiūrėdama į vyrą, maždaug 30 metų turką). Galbūt galėjau ir į krikščionybę atsiversti, tačiau mano aplinkoje pasitaikė musulmonai ir būtent jų pavyzdys, aktyvumas mane įkvėpė.

Fatima: Esu jau 15 metų musulmonė, islamą priimti paskatino gyvenimo draugas musulmonas, su kuriuo esu susituokusi.

Kokia veikla užsiimate gyvenime ir ar tai netrukdo jums kasdien praktikuoti savo religiją? Panašu, jog visi esate praktikuojantys musulmonai, dėvite musulmoniškus apdarus.

Šiahinas: Esu moksleivis. Apmaudu, tačiau Japonijos mokyklose nėra patalpų maldai. Tačiau kasdien meldžiuosi penkiskart per dieną. Vis dėlto ne daug kas ir iš bendraklasių žino, kad esu musulmonas.

Yuuki: Dirbu administracinį darbą, susijusį su šiais maldos namais. Tačiau netrukus išeisiu motinystės atostogų. Dėl mano darbo pobūdžio su sunkumais nesusiduriu. Galvos apdangalas yra mano identiteto dalis, su juo pasirodau ir gatvėje.

Fatima: Esu namų šeimininkė. Taip pat privačiai mokau vaikus namuose.

Dėl tikėjimo susilaukė įvairių reakcijų

IMG_2061

Arabiškas užrašas ant vienos iš mečetės sienų.

Ar priimdami islamą nebijojote artimųjų reakcijos? Kokia ji buvo? 

Šiahinas: Kaip jau minėjau, mažai kas žino, jog esu musulmonas. Labiausiai neramina tėvų reakcija – kas, jei išvytų? Mano tėvai netikintys, nė neįsivaizduoju, kaip reaguos. Kol kas nuslepiu tai, daug laiko praleidžiu pas musulmoną draugą, kur nevaržomas meldžiuosi.

Yuuki: Galiu pasakyti, kad mano atveju tėvai greitai susitaikė su mano tokiu apsisprendimu. Tik mama iš pradžių išgyveno. „Tai ką – kiaulienos nebevalgysi?“ Jaudinosi ir dėl to, kaip man iš naujo seksis visuomenėje pritapti. O vyrą priėmė visiškai svetingai – jį ir myli labiau nei mane.

Fatima: Jokių problemų su artimaisiais nebuvo, su šeima kaip bendravau, taip ir bendrauju.

Kaip pasikeitė gyvenimo būdas, draugai, bičiulių ratas?

Šiahinas: Kai vienas draugas sužinojo, jog tikiu islamą, išvadino teroristu ir nuo to laiko nebebendraujame. Žinoma, lengva nėra, klasėje daugiau musulmonų nėra, užtat bendraminčiai čia, mečetėje.

Fatima: Gyvenimo būdas kardinaliai pasikeitė. Ir draugų ratas. Ne jie mane atstūmė. Tiesiog savaime ėmiau mažiau bendrauti su ne musulmonėmis.

Yuuki: Ir mano atveju gyvenimo būdas pasikeitė, bičiulių rate daugiausiai islamą išpažįstantys žmonės.

Ką įvardintumėte didžiausiais sunkumais išpažįstantiems islamą Japonijoje, visuomenėje, kurioje musulmonų tėra vos 0,1 proc.?

Šiahinas: Ko gero, sunkiausia su maistu. [pamaldūs musulmonai valgo tik pagal halal principus paruoštą mėsą ir nevalgo kiaulienos – aut. past.] Taip pat ir laikytis Ramadano sunku, – turėdavau tėvams meluoti, kad nesu alkanas, nors pilvas gurgte gurgė iš alkio.

Yuuki: Visi pradžioje susiduriame su sunkumais, kuriuos laikui bėgant įveikiame.

Šiahinas: Taip pat nėra maldos kambarių, mokantis ar dirbant neišeina pasimelsti, kas privalu kiekvienam musulmonui. Vis dėlto žadu likti Japonijoje, – man patinka jos kultūra.

Koks visuomenės požiūris į musulmonus ir islamą Japonijoje? Ar jis keičiasi teigiama, ar neigiama linkme?

Šiahinas: Manau, mažai kas čia yra susidūrę su islamu, todėl veikia stereotipai. Man atrodo, kad japonams visi musulmonai atrodo teroristai.

Fatima: Kai atsimenu, koks buvo japonų požiūris į islamą prieš 15 metų ir koks yra dabar, – skirtumas akivaizdus. Dabar dėl informacijos prieinamumo jis ženkliai pasikeitė į gera. Vis dėlto pasigendu iš žiniasklaidos informacijos apie tikrą islamą.

Ko norėtumėte palinkėti japonams, o gal BalticAsia skaitytojams?

Šiahinas: Norėčiau, kad daugiau žmonių pažintų islamą.

Fatima: Aš norėčiau, kad žiniasklaidos priemonės tiksliau pristatytų islamą. Juk jos tokios paveikios.

Yuuki: Linkiu kiekvienam surasti savo gyvenimo kelią.

Dėkoju pašnekovams už pokalbį.

Mečetės ištakos – dar tarpukaris

IMG_2044Tokijo mečetės istorija – pakankamai patraukianti dėmesį. Šie musulmonų maldos namai pastatyti 1938 m., daugiausia totorių ir baškirų imigrantų, bėgusių nuo represijų Sovietų sąjungoje, iniciatyva. Pirmuoju imamu buvo paskirtas Krymo totorius. Nors dėl kritinės būklės pastatas turėjo būti nugriautas 1986 m., naujos statybos pradėtos 1998 m. ir baigtos 2000 m., naudoti osmanų religinės architektūros ornamentai. Šiuo metu mečetei vadovauja imamas turkas, etninių japonų imamų, mano žiniomis, visoje Japonijoje tėra buvę pora – šiitų imamas Šeichas Ibrahimas Sawada ir Abdula Taqy Takazawa, pamokslaujantis mažoje Šindžiuku įsikūrusioje sunitų mečetėje.


Autorius: Audrius Sabūnas
Redagavo: Monika Dvirnaitė


Papildoma informacija

Autorius: Audrius Sabūnas

Gimęs Klaipėdoje, Audrius yra VDU Energijos ir aplinkos magistro studentas ir poliglotas. Specialybinės domėjimosi sritys – darnusis vystymasis, atsinaujinantys energijos šaltiniai, pasaulinės energetikos tendencijos. Nuo mokyklos laikų domino Rytų Azijos kultūros, visuomenės ir kalbos. Beveik metus praleido Japonijoje, kur gilino japonų kalbos žinias, ėmėsi korėjiečių ir pamilo okinavų kalbą. XXI a. – informacijos amžius, tad džiugu sukauptomis žiniomis dalintis su gerbiamais BalticAsia skaitytojais.
[—]
Audrius is a graduate student in Energy and Environment at VMU and a polyglot. Having numerous fields of interest, Audrius primarily focuses on sustainable development, renewable energy and world energy policies for his research. He has been enchanted by East Asian cultures, societies and languages since high school times. A 1 year experience in Japan has allowed him to improve Japanese, take up Korean and fall in love with Okinawan. The 21st century is the century of information, hence it is my pleasure to share my knowledge with Baltic Asia readers.

Pasidalink šiuo straipsniu