Viktorija Panovaitė, kitaip žinoma kaip Ria, yra lietuvė, kuriai buvo suteikta „Darmasiswa“ studijų stipendija Indonezijoje. Daugiau nei metus praleidusi Džogjakartoje, ji dalinasi savo patirtimi gyvenant Indonezijoje. Pirmą interviu dalį galite perskaityti čia.
Kokia tavo eilinė diena?
Šiuo metu, kai jau visos paskaitos universitete baigėsi, neturiu aiškios dienotvarkės. Metų metus negalėjau patirti tokios [laisvės], tad dabar būtent tuo ir mėgaujuosi. Gyvenu pakankamai atsipalaidavusį gyvenimą, kuriame tyrinėju Indoneziją. Rašau savo blogą ir keletą užsakomų (ang. „freelance“) straipsnių bei užsiimu viskuo, kas tik linksmesnio ir įdomesnio man pasitaiko. Pavyzdžiui, nueinu į vietinius festivalius ar vestuvių ceremoniją. Priedo, galiu keliauti, nes kai mokiausi, to negalėjau dažnai daryti. O kai pradedi keliauti, tai susitinki su vietiniais, kurie tau rekomenduoja aplankyti vietas, apie kurias niekad nesi nieko girdėjęs, tad taip pradedi planuoti jau kitą kelionę.
Indoneziečių draugų vestuvės.
Daugybė užsieniečių, kurie atvyksta į Pietryčių Aziją, negali susitaikyti su motociklų, jų pašėlusių motociklininkų ir motociklų-taksi baime. Kadangi pati vairuoju, panašu, kad tau tai nėra didelė probelma. Ar visgi yra kas nors, kas tave gąsdintų?
Važiavimas motociklu „Pietryčių Azijos stiliumi“.
Tiesą pasakius, pirmą kartą labai bijojau važiuoti motociklu ir net nenorėjau išmokti juo važiuoti. Kai pamatai, kaip indoneziečiai vairuoja, pasidaro klaiku ir tu nenori tapti to dalimi. Dauguma vietinių, rodos, užauga ant motociklų, tad nieko nuostabaus matyti kaimuose važinėjančius septynmečius. Tad didelis greitis turbūt jų kraujyje! Bet kadangi čia yra beveik neįmanoma gyventi be motociklo (o juk negali visą laiką prašyti draugų, kad tave pavežėtų), privalėjau išmokti vairuoti.
Čia gana įprasta, kad užsieniečiai pakliūva į avarijas, kadangi jie per daug savimi pasitiki ir mano, kad jeigu jau jie sugeba valdyti motociklą Vakaruose, tai čia viskas bus gerai. Bet tai netiesa, jie nežino, ką patys daro, kadangi nesupranta indoneziečių vairavimo įpročių. Štai kodėl dauguma jų pakliūva į avarijas. Dabar aš elgiuosi priešingai – niekada greitai nevažiuoju ir laikausi kelio krašto, kad žmonės galėtų mane lengvai aplenkti. Važiuoju per žalią šviesą ir sustoju ties raudona, o to vietiniai žmonės nedaro.
Vairuoju automatizuotą motociklą ir šiuo metu norėčiau išmokti valdyti pusiau-rankinį. Visgi, nesu tikra ar tam pasiryšiu, kadangi, kai pirmą kartą išvažiavau iš miesto ribų, patekau į nedidelį susidūrimą. Nežymiai susižeidžiau pėdas ir tada privalėjau įveikti savo motociklų baimę.
Susižeidei??? Tai tuomet teko susidurti ir su Indonezijos sveikatos priežiūros sistema? Ar ji patenkino tavo lūkesčius?
Eilinė spūstis Džogjakartoje.
Na, nieko rimto man nenutiko, tačiau prireikė medicininės pagalbos keturis ar penkis kartus. Neteko lankytis didelėse ligoninėse, bet nedidelėse privačiose klinikose, kurių išlaidas man padengė draudimas. Pirmas vietų įspūdis, kaip ir bet kur Indonezijoje, buvo mintis, kiek daug žmonių ten dirba! Jie kovoja su nedarbingumu įdarbindami daugiau žmonių paprastesniems darbams. Tad štai kaip viskas veikia: Tave pasitinka vienas žmogus priimamajame, kitas žmogus tau paduoda tavo kortelę ir tada kita seselė nuveda pas gydytoją. Tuomet kita seselė tau išrašys receptą. Tai užtrunka labai ilgai ir, tiesą sakant, tokiam darbui atlikti užtektų dviejų žmonių. Bet tai jų būdas kaip sumažinti nedarbingumą ir padėti žmonėms išmaitinti savo šeimas, tad jau tiek to.
O kas liečia patį gydymą, tai pastebėjau, kad gydytojai Lietuvoje yra labiau linkę atlikti pilnus tyrimus, įskaitant kraujo tyrimą ir panašiai. Tačiau čia gydytojams dažnai neatrodo tai būtina, kas man pasirodė gana keista. Sistema ir požiūris yra kitokie. Čia pilna įvairiausių ligoninių ir klinikų, tad pasirinkimo, kur nori eiti, tikrai yra. Paprastai einu į tas klinikas, kurias rekomendavo mano vietiniai draugai, tad pavyko išvengti bet kokių didelių nusivylimų.
Mūsų pasaulio pusėje yra galybė stereotipų apie musulmoniškas šalis. Kaip tu jauteisi atvykdama į Indoneziją, musulmonišką šalį, kurioje niekada nesi buvusi, ir kaip ją palygintum su kai kuriais stereotipais?
Visada stengiausi vengti stereotipų apie kitas tautas ir kultūras. Tikiu, kad viskas yra apie žmogų, o ne tautybę, religiją ir panašiai. Tad gavusi stipendiją jokių keblumų nejaučiau. Bet kai mano draugai ir aplinkiniai pradėjo pasakoti visokias baisias istorijas, kokias paprastai girdi apie musulmoniškas šalis (neteisingas, kaip vėliau sužinojau), tai beveik pabūgau!
Bet žinojau, kad kaip ir visur, egzistuoja skirtingi žmonės ir grupės, ir tu negali kaltinti žmonių dėl jų religijos. Tai didžiulė ir paini tema, bet asmeniškai, turėjau nuostabią patirtį šioje musulmoniškoje šalyje.
Indonezija yra daugiareliginė šalis (joje taip pat yra didelė hindu bendruomenė, taip pat ir budistų bei krikščionių), bet Java yra didžiausia islamiška sala. Tad suprantama, kad matai moteris dėvinčias hidžabus, ir priedo, islamiškos bendruomenės turi savo taisykles ir papročius.
Vaisak šventė Borodubūro šventykloje, Džogjakartoje
Kas iš tiesų mane pribloškė, tai žmonių draugiškumas ir pagarba vienas kitam. Pavyzdžiui, vietiniai musulmonai tave pakvies į savo tradicines šventes ir jie taip pat neatsisakys ateiti į tavo Kalėdų vakarą. Jei tau šventė, jie patys džiugiai prisidės prie jos šventimo, o tu atsiliepsi taip pat ir į jų šventes. Per Ramadano mėnesį, kuomet kai kurie musulmonai dienos metu pasninkauja, kiti, nepasninkaujantys musulmonai arba kitas religijas išpažįstantys žmonės, iš pagarbos vengs valgyti priešais juos. Bet tuo pat metu niekas nežiūri pažeminamai į tuos, kurie neprisideda prie pasninko.
Nematai daug žmonių besibučiuojančių viešumoje, nes tai nėra priimtina. Kartais jaunimas taip daro, bet tai neįprasta. Žmonės rengiasi konservatyviau, tad kartais jiems nepatogu būti šalia laisviau besirengiančių užsieniečių. Jie tikriausiai to garsiai nepasakys, bet manau, kad į tai turistai turėtų atsižvelgti vien iš pagarbos vietinei kultūrai. Hidžabo dėvėti nereikia, bet geriau pasirūpinti, kad nemūvėtum visiškai trumpų šortų.
Java yra musulmoniška sala, kuomet, pavyzdžiui, Balyje daugiausiai gyvena hinduistai, o Floreše – katalikai, tačiau visur žmonės yra labai draugiškai ir gerbia vieni kitus, kas mane tikrai žavi. Ir ne, jokie stereotipai, apie kuriuos mums teko girdėti, yra teisingi.
Savo bloge tu juokauji, kad „supranti, jog ilgai gyveni Indonezijoje, jei pradedi galvoti, kad makaronai pusryčiams yra normalu“. Kaip pasikeitė tavo mityba ir skonis nuo atvykimo?
Ech, jie labai pasikeitė! Anksčiau dievinau mėsą, ypač kiaulieną, bulves, itališkus makaronus, kurių galėdavau suvalgyti labai daug. Čia viskas pasikeitė. Visų pirma, čia vyrauja kaimiški vaizdai. Netgi Džogjakartoje matai kaip įvairūs gyvūnai, ypač vištos, gyvena šalia ir prarandi norą valgyti tiek mėsos. Aš taip pat nebevalgau pieno produktų, kadangi šiose vietose jie – retenybė. Nerasite normalaus sūrio, pienas pilnas konservantų, kad galėtų būti laikomas karštame ore be šaldytuvo. Tikrai nepanašu į tai, prie ko esame pripratę Lietuvoje!
Indonezietiško maisto prekystalis.
Daugiausiai valgau natūralų maistą, įskaitant ryžius. Tiesą pasakius, kai čia atsikrausčiau, greitai numečiau septynis kilogramus tiek dėl mitybos pokyčių, tiek ir dėl intensyvių šokių treniruočių. Nesitikėjau, kad jos bus tokios sunkios! Šiaip, nepatenkinta būčiau nebent tuo, kad tradicinėje indonezietiškoje virtuvėje žmonės vartoja labai mažai šviežių daržovių, kaip salotos, prie kurių mes taip pripratę Europoje (kalbant apie indonezietiško maisto prekystalius. Įvairaus europietiško maisto gali atrasti turistams skirtose kavinės ir restoranuose, kurių kainos, palyginus su Europa, labai žemos). Čia taip pat prekiaujama aliejuje keptu maistu, kuriam naudoja tikrai daug aliejaus ir sojos, kurių stengiuosi vengti. Bet dabar jau pripratau prie pasikeitusios mitybos ir skaniai kimbu į aštrų maistą. Nors mane visada dar pradžiugina siuntinys iš namų, kai mano mama atsiunčia man dešrelių ar kitų man žinomų lietuviškų dalykų.
Koks tavo mėgstamiausias azijietiškas maistas ar patiekalas?
Man patinka „nasi goreng“, indonezietiški kepti ryžiai su vištiena. Radau vietą Džogjakartoje, kur vyras paruošia puikų „nasi goreng“ – geriausią, kokį tik kada teko ragauti. Džogjakarta taip pat žinoma tradiciniais indonezietikšais saldumynais: ten gamina daug saldainių, sausainių, blynų ir taip toliau, o aš esu smaližė. Kai čia atvyksite, paragaukite šių tradicinių saldumynų, pagamintų iš kokosų ir pandano, jie tikrai ypatingi. Man taip pat patinka paragauti naujų patiekalų kelionių metu, ypač kai keliauju į Vietnamą ir Malaiziją. Vietinis maistas ten nepaprastai skanus!
Panašu, kad naudojiesi visomis progomis pakeliauti. Kokia transporto priemone dažniausiai naudojiesi?
Paprastai stengiuosi keliauti kaip įmanoma pigiau, tad važiuoju traukiniais ir autobusais. Dievinu keliones traukiniu, nes tuomet galiu susipažinti su daugybę vietinių ir daug ko iš jų sužinoti. Kai keliauju su draugais, kartais važiuojame motociklais. Motociklai yra puiku, nes gali bet kada pakeisti savo kelionės planus ir dar gali su motociklu persikelti keltu, jei nori nuvykti į kitą salą. Tuomet persikėlus jau nebereikia nuomotis dviračio ir gali iškart pasinerti į naujos vietos tyrinėjimus. Pavyzdžiui, į Borneo salą gali nuplaukti su keltu, o nuvykti iš Javos į Borneo užtrunka 24 valandas. Tai labai pigu ir yra puiki patirtis, jei jai turi pakankamai laiko.
Su orangutangu Borneo (Kalimantano) saloje.
Kur paprastai apsistoji keliaudama?
Turiu draugų iš skirtingų salų iš šalies dalių, tad dažnai apsistoju jų namuose. Hosteliai irgi yra geras pasirinkimas. Aš taip pat naudojuosi „CouchSurfing“. Jis yra nuostabus ne tik todėl, kad yra nemokamas, bet ir dėl to, kad apsistoji pas vietinius žmones ir susipažįsti su jais ir jų gyvenimo būdais, pamatai, kaip atrodo jų namai. To niekada nepatirsi apsistojęs viešbutyje! Pagrinde turėjau tik puikius patyrimus su „CouchSurfing“, išskyrus Singapūre, kuomet vaikinas paskutinę minutę apsigalvojo manęs nepriimti ir vietoj to apgyvendino viešbutyje. Su draugais pastebėjome, kad sunku atrasti per „CouchSurfing“ priimantį žmogų Malaizijoje. Kažkodėl žmonės nenori tavęs taip priimti. Bet apskritai, turėjau tik geras patirtis.
Mevuno paplūdimyje, Lomboko saloje.
Ar esi kada nors ką nors priėmusi savo namuose?
Tikrai labai mielai priimčiau, tačiau kai gavau prašymus priimti, pati buvau išvykusi iš miesto. Taip pat mano namai yra kiek tolokai nuo senamiesčio ir aplink nėra jokio viešojo transporto susisiekimo, tad jie nėra pati patogiausia vieta apsistojimui Džogjakartoje.
Su draugais po naktinio stovyklavimo paplūdimyje.
Kokios tavo mėgstamiausios kelionių kryptys?
Aš dievinu keliones aplink Indoneziją ir panašu, kad kuo daugiau keliauju, tuo daugiau atsirandą netyrinėtų vietų. Indonezijos salos yra labai skirtingos, tiek savo gamta ir peizažais, tiek žmonėmis. Gali patirti vietinį gyvenimą, nueiti į vietines ceremonijas, festivalius ir tai yra tikrai tave praturtinanti patirtis. Negaliu įsivaizduoti jokios kitos šalies, kuri būti tokia graži, tokia spalvinga ir įvairi. Suprantu, kodėl tiek daug užsieniečių nusprendžia čia likti! Dar planuoju daugiau pakeliauti po regioną ir norėčiau aplankyti Tailandą ir Bankoką.
Po kriokliu, šalia Džogjakartos.
Ką norėtumei palinkėti jauniems europiečiams, svajojantiems pakeisti savo gyvenimą kaip kad tu padarei ir patyrinėti Aziją? Ar toks šuolis to vertas?
Tai labai keista ir įdomi patirtis ir visiškai ją rekomenduoju! Ji atvers jūsų protus ir širdis pasauliui, o tai yra neįkainojama, ypač jei tau niekada neteko gyventi svetur. Aš suprantu, kad daugeliui žmonių metams išvykti pagyventi į Aziją būtų milžiniškas pasikeitimas. Tai yra labai didelis pokytis ir žinoma, kad pasiilgsi savo šeimos ir draugų. Tad pirma galbūt norėtumei pradėti su trumpesne kelione pakeliaujant kur nors Europoje, arčiau namų. Aš manau, kad svarbiausia yra būti atviram gyvenimui, žmonėms ir naujoms galimybėms. To mane išmokė Indonezija.
Interviu autorė Sofia Mashovets
Iš anglų kalbos vertė Sida Nakrošytė
Visos nuotraukos priklauso Viktorijai Panovaitei, Life in a Big Tent.
