Vienos pagrindinių sąvokų, minimos šnekant apie Japonijos visuomenę, yra honne (jap. 本音) ir tatemae (jap. 建前). Su jomis yra susijęs ir kitas derinukas: uchi (jap. 内, vidus) ir soto (jap. 外, išorė). Suvokus šių žodžių prasmę, galima geriau suprasti japonų mąstysenos ypatumus ir iš pirmo žvilgsnio neįprastą elgesį įvairiose situacijose.
Japoniško žodžio honne pirminė reikšmė – prigimtinis balso tonas, išskirtinis, tik tam asmeniui būdingas balso tembras. Iš to išsivystė perkeltinė reikšmė – tai, ką žmogus iš tikrųjų mano, jo tikrieji jausmai, norai ir ketinimai. O žodis tatemae iš pradžių buvo vartojamas kaip architektūrinis terminas, reiškiantis pagrindinio namo karkaso – stulpų, stogo ir sijų – pastatymą. Iš to laikui bėgant išsivystė perkeltinė reikšmė – tai, ką žmogus rodo aplinkiniams, kokį save sukuria ir „pastato“ priešais visuomenę. Honne ir tatemae yra tarsi du socialinio elgesio tipai. Tai išskirtinai japoniškas fenomenas, kurį užsieniečiai sunkiai perpranta. Net tie, kurie yra puikiai įvaldę japonų kalbą ir neblogai perpratę japonų mąstyseną, negali pasigirti, jog be vargo sugeba elgtis pagal honne – tatemae diktuojamas taisykles. Tačiau patiems japonams tai yra savaime suprantamas dalykas, įsisąmoninamas dar vaikystėje ir natūraliai pritaikomas kasdieniniame gyvenime.
Svarbu paminėti ir dar vieną japonišką sąvoką – wa (jap. 和), reiškiančią harmoniją. Japonai stengiasi išlaikyti harmoniją visose visuomeninio gyvenimo srityse, todėl vengia išsakyti savo nuomonę, neatskleidžia savo jausmų ir neparodo tiesioginio priešinimosi kolegoms ir šalia esantiems žmonėms. Štai kodėl japonai turbūt niekada prieš visus nesakys tokių žodžių kaip „laukiu nesulaukiu kada baigsis šiandienos darbas“, „nusibodo tai daryti“, „man tai visai nepatinka“, „aš tau nepritariu“, „tu klysti“. Tai yra per daug atviras savo tikrųjų jausmų ir nuomonės išsakymas (honne).
Visi japonai elgiasi pagal honne – tatemae standartus, ir tuo pat metu kiekvienas suvokia, jog žmonės aplink juos nėra atviri, o tik atlieka privalomus vaidmenis. Tačiau kadangi taip užtikrinama harmonija ir visuomenės gerovė, japonai ir toliau žaidžia šį visuotinį žaidimą. Elgtis taip, kad kiekvienas visuomenės narys būtų laimingas – japonams įgimta pareiga.
Nuvažiavus į Japoniją, daugelio užsieniečių pirmasis pastebėjimas: „Visi labai nuoširdūs, laimingi, visada šypsosi“. Tačiau tai taip pat susiję su tatemae. Vienas lietuvis, pasakodamas apie savo patirtį Japonijoje, paminėjo įdomią situaciją. Kartą sutikęs klasiokę japonę, paklausė: „Kaip gyveni? Kaip sesija?“. Ji plačiai šypsodamasi atsakė: „Viskas gerai. O tu?“. Tik vėliau su ja atviriau susidraugavus paaiškėjo, kad jai dėl darbo neužtenka laiko mokslams, todėl per sesijas išgyvena stresą, nemigos naktis ir jaučiasi lyg pragare.
Dar vienas įdomus faktas – japonai visuomeninėse situacijose negali pasakyti „ne“. Pavyzdžiui, jūs pakviečiate japoną į vakarėlį, bet jis nenori jame dalyvauti. Ką daro japonas? Jis pasakys ne aiškų „ne“, tačiau pirma paprašys duoti laiko pagalvoti, o po kurio laiko, ar po keleto dienų pasakys, kad jis „truputį negali“. Tai tatemae, kurią japonas prisiėmė, nenorėdamas parodyti savo honne. Arba duos miglotą atsakymą: „Jei galėsiu, tikrai dalyvausiu“ (tai yra netiesioginis „ne“). Kita situacija – prekybos centre. Jūs norite raudonos spalvos kelnių, todėl pasiteiraujate pardavėjos, ar jų neturi. Pardavėja japonė žino, kad jūsų norimos spalvos kelnių nėra ir niekada nebuvo. Tačiau ji nueina į sandėlį patikrinti arba perklausia savo kolegų, o grįžusi pasako: „Atleiskite, bet šiuo metu truputėlį neturime“. Tai tatemae, kuri privaloma bendraujant su klientais.
Na ir paskutinis pastebėjimas. Daugelis japonų fotografuodamiesi turi nustatytą veido išraišką, stovėseną ar pozą. Tai irgi tam tikra tatemae išraiška. Pavyzdžiui, vaikinai fotografuojantis dažnai padaro kokią nors juokingą grimasą. Tačiau galima pastebėti, jog ta pati pokštininko veido išraiška vyrauja ir kitose jo nuotraukose. Tuo tarpu ne viena japonė ilgai ir kruopščiai treniruojasi prieš veidrodį, kad atrastų sau labiausiai tinkančią šypseną ar stovėseną. Ją įsimena ir nepamiršta naudoti kaskart, kai sublyksi fotoaparato blykstė.
Štai tokiais pavidalais japonų visuomenėje reiškiasi tatemae. Na o honne? Honne atsiskleidžia esant su artimu žmogumi, kuriam nebijoma parodyti savo jausmų, minčių ir trūkumų – vyrui sugrįžus namo po darbo, žmonai parėjus iš susitikimo su kaimynystės mamytėmis, vaikams parskuodus iš mokyklos. Namų erdvėje japonai atsipalaiduoja ir nusimeta tatemae kaukes, dėvimas socialinėje erdvėje.
Autorė: Rūta Aleksandravičiūtė
Redagavo: Monika Dvirnaitė
Papildoma informacija
