Kinija globaliame pasaulyje, II dalis: ,,karyba be ribų“

Pirmojoje dalyje aptarėme, jog neliberali ir vis labiau autoritarinė Kinija siekia dominuoti liberaliame pasaulyje. Su augančia ekonomine ir politine galia Kinija intensyviai naudojasi globalizacijos vaisiais, tačiau tokių pačių teisių ir lygių galimybių konkuruoti savo rinkoje kitiems nesuteikia. Globalizacija suponuoja laisvą idėjų, kapitalo bei žmonių judėjimą, kas priveda prie glaudesnės šalių integracijos, tačiau tuo pačiu ir prie tarpusavio priklausomumo nuo tiekimo grandinių. Visa ši globali sistema buvo sukurta JAV. Kinija, tuomet tik atsilikusi agrarinė šalis ištroškusi kapitalo, technologijų ir žaliavų, gavusi priėjimą prie pasaulio rinkų, gavo ir viską ko reikėjo tolesniam vystymuisi ir modernizacijai. Tačiau Xi Jinpingo išgirta globali pasaulio tvarka naudinga tik tol, kol Kinijos komunistų partija (KKP) namie gali laisvai sau drausti žmonių, idėjų ir kapitalo judėjimą. KKP nuostatomis šie globalizacijos aspektai ne tik kad nepageidaujami, bet yra vertinami kaip grėsmės režimui.

Visgi partija supranta, kad be likusio pasaulio jie ilgai valdžioje išsilaikyti negalės, o taip pat supranta, jog kreditavimu paremtą augimo modelį būtina keisti. Norint ir toliau konkuruoti su išsivysčiusiomis šalimis mažų sąnaudų į prekybą orientuotą ekonomiką reikia transformuoti į inovacijų, aukštų technologijų ir paslaugų teikimo ekonomiką. Stipraus vidinio vartojimo šalys (kaip JAV) yra žymiai patvaresnės, nei tos, kurios priklauso nuo eksporto ir tarptautinių rinkų užmojų. Kinų vidinis vartojimas nuolat smuko: dar 1985 m. vidinis vartojimas sudarė 52 procentus šalies BVP, kuomet 2018 m. jis siekė tik 38,7 procentus. Vidaus vartojimo mažėjimą BVP atžvilgiu galima paaiškinti Kinijos tarptautinės prekybos augimu, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje šis santykis nieko gero nežada.

Dar 2013 m. naujai paskirtas premjeras ir dešinioji Xi Jinpingo ranka – Li Keqiang pristatė ambicingų struktūrinių reformų planą: dramatiškai sumažinti finansinio stimuliavimo paketų injekcijas į ekonomiką (dabar jau visiškai ignoruojamas punktas, naujausias paketas bus paleistas reaguojant į koronaviruso sukeltą ekonominę žalą, o tai reiškia, jog ir taip milžiniška valstybės skola dar labiau išaugs), finansų rinkų dereguliavimą liberalizuojant palūkanų normas ir reformuojant mokesčių politiką (atrodo, kad kai kurie įstatymai šia linkme priimti, kaip tai realiai veikia, čia jau kitas klausimas).

Sudėtingas reformų kelias Kinijai

Žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, esminis KKP tikslas yra transformuoti Kiniją į JAV, tokią kokia ji buvo 50-aisiais. Save išlaikanti ir nepriklausomą nuo tarptautinės prekybos (panašu, kad po truputi JAV vėl nori grįžti prie šio modelio). American Enterprise Institute mokslininko Dereko Scisserso teigimu: „Vienintelė išeitis (aut. Kinijai) pereiti prie į rinką orientuotų, politiškai sunkių reformų. Tokios reformos pirmiausia turėtų būti orientuotis siekiant sumažinti valstybės vaidmenį ekonomikoje“. Todėl reikalingos struktūrinės reformos trumpuoju laikotarpiu būtų neabejotinai skausmingos. Pasaulio Banko (PB) skaičiavimu 2017 m. Valstybės valdomos Įmonės (VVI) sukūrė apie 23-28 procentus šalies BVP, ir išlaikė 5-16 procentų darbo vietų. Į šiuos skaičius reiktų žiūrėt atsargiai, kadangi PB skaičiavimai remiasi KKP pateiktais duomenimis, be to PB skaičiavimai tik apytiksliai parodo bendrą vaizdą, kadangi viskas priklauso nuo pasirinktos duomenų interpretavimo metodikos. Dar vienas svarbus apsektas yra tai, jog VVI atlieka ne tik ekonominius veiksmus, bet ir politinius KKP nurodymus. Tai galioja ir privačioms įmonėms, kurių direktorių tarybose privalo būti ir KKP atstovų.

Dėl šios priežasties iš esmės rimtų rinkos reformų daryti nesiryžtama, tačiau tai nereiškia, jog Kinija stovi vietoje. Kinai yra žymiai pavojingesnis priešas Vakarams nei, tarkim, primityviai ginklais žvanginanti nuskurdusi Rusija. Komunistinė Kinija draugiškai šypsosi vienoje rankoje laikanti pilną lagaminą pinigų, o kitoje – už nugaros slepianti peilį.

Karybos be ribų doktrina

2013 m. KKP išleido direktyvą, tipišku nomenklatūriniu pavadinimu – „Dokumentas Nr. 9“. Dokumente teigiama, jog „universalių vertybių“, tokių kaip laisvė, demokratija, žmogaus teisės, propagavimas yra ataka prieš KKP. Vakarietiškos konstitucinės demokratijos sklaida vertinama kaip „bandymas sužlugdyti dabartinę vadovybę ir socializmo su kiniškomis charakteristikomis valdymo sistemą“.  Dėl kalbos barjero ir vakarietiško „business as usual“ – verslas kaip visad požiūrio, mažai sukama sau galvos, kad KKP vidiniuose dokumentuose ne tik išreikštas neigiamas požiūris vakarietiškoms vertybės bei institucijoms, bet joms paskelbtas ir karas.

Kinijos komunistų partijos politikos taikiniai ir pasėkmės – aiškūs

Ko gero vienas įtakingiausių ir daugiausiai atskleidžiančių dokumentų aptariančių Kinijos dominavimo strategijas buvo išleistas 1999 m. dviejų Kinijos liaudies išsilaisvinimo armijos pulkininkų Qiao Liang ir Wang Xiangsu. „Karybos be ribų“ (angl. unrestricted warfare) doktrinoje rašoma, jog naujoviškas karas nereikalauja „ginkluotojų pajėgų naudojimo norint palenkti priešą savo valiai“, greičiau reikalauja „naudoti visas priemones, ginkluotas ir neginkluotas pajėgas, mirtinas ir nemirtinas priemones priverčiant priešą sutikti su tavo interesais“. XXI a. karyba iš esmės skiriasi nuo ankstesnių epochų konfliktų. Vietoje bombų ir kulkų naudojami bitai ir baitai, doleriai ir centai: ekonomika, finansai, informacija, gamyba, viešoji infrastruktūra, komunikacijos. Užvaldžius šias sritis galima palenkti priešą neiššaunant nei kulkos.

Kinų strateginis mąstymas neatsiejamas nuo konfucianistinių hierarchijos, harmonijos ir pareigos koncepcijų, sumišusių su pragmatinių požiūriu į galios, turtų ir įtakos tarpusavio sąveikavimą. „Karybos be ribų“ doktrina yra tiesiog žymaus kinų karo stratego (5 a. pr. Kr.)  Sun Tzu veikalo „Karo menas“ moderni interpretacija. Mintis gana paprasta – priversti priešą pasiduoti be fizinės kovos.

Ekonominiai santykiai, finansinė konkurencija, informacijos ir technologijų naudojimas padeda kultivuoti įtaką. O įtaka yra antras geriausias dalykas po tikros fizinės galios. Pasaulio politikos ir finansų lyderius vienija vienas aspektas: jie operuoja remdamiesi klaidinga prielaida, jog turėdami reikalų su Kinija jų santykiai yra paremti normaliais konkurencijos laisvoje rinkoje dėsniais. Pasaulio lyderiai nesupranta (arba vedami asmeninių paskatų apsimeta, kad nesupranta), jog Xi Jinpingas rėždamas kalbą Davose, šneką tą ką visi nori girdėti, ir tuo pat metu ignoruoja tarptautinius susitarimus ir taisykles. Skrisdama žemiau radaro Kinija lengvai vagia technologijas nemokėdama nei cento jų išradėjams, monopolizuoja pasaulio prekybos kelius ir prekių tiekimą, infiltruojasi į užsienio kompanijas bei tarptautines institucijas, pritraukia užsienio investicijas, kurių po to neleidžia išgabenti iš šalies. Ši paprasta, bet kartu ir labai sumani strategija turi du milžiniškus privalomus: 1) užsienio šalys nežino, kad su jomis kariaujama visais įmanomais frontais, nes Vakarų sąmonėje užsistovėjęs siauras, išimtinai fizinio, karo suvokimas; 2) nežinant, jog prieš tave kariaujama, automatiškai negali formuluoti ir atsakomųjų veiksmų. Priešas nuo pat pradžių turi strateginį pranašumą. Taip Kinija sugebėjo infiltruotis į globalią sistemą, slapta griaudama ją iš vidaus. „Karybos be ribų“ doktrina fokusuojasi į 6-ias pagrindines veiklos sferas: globalią diplomatiją, ekonomiką, karybą, technologijas, švietimą ir infrastruktūrą. Šias sferas panagrinėsime detaliau.

Kinijos globali diplomatija

Žymus vokiečių karo teoretikas Karlas von Klauzevicas kažkada rašė, jog: „Karas nėra atskiras fenomenas, bet politikos tąsa, tik kitomis priemonėmis“. Ir iš tiesų KKP į politiką ir diplomatiją žiūri kaip į mūšio laiką, kuriame dedamos visos įmanomos pastangos nepasirodyti agresoriumi. Ne veltui visose užsienio auditorijai skirtose žinutėse nenuilstamai akcentuojamas taikingas Kinijos kilimas (ang. peaceful rise of China). Užsienio valdžios koridoriuose abstraktus kinų lozungai tampa konkrečiais veiksmais. Siekiant užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo pasitelkiama politinė įtaka, informacija, bei reikiamų žmonių papirkinėjimas.

Politinės-diplomatinės karybos esmę sudaro dviejų žingsnių procesas: 1) identifikuoti reikiamus asmenys, kurie savo rankose turi galios svertus; 2) surasti reikiamus žmones (pvz. lobistus), kurie už tave atliktų purviną darbą įtikinant juos, kad jie veikia savo pačių labui. Kitaip tariant KKP stengiasi  manipuliuoti savo taikinius, dažnai jiems net nesuprantant, jog šie atstovauja KKP interesus. Sovietų KGB tokius taikinius vadino „naudingais idiotais“. Jei tu sugebi oponento interesus mandagiai palenkti į savo pusę, be jokios prievartos, subtiliai, gudriais žodžiais, pinigais ar pasitelkiant klaidingą informaciją, tu laimi diplomatinį karą.

Kinų diplomatai stengiasi susidaryti gerą ir paslaugų viešą įvaizdį. Tačiau kruopščiai suplanuotos viešosios akcijos ar susitikimai dažniausiai pasitarnauja kaip dūmų uždanga dėmesiui nukreipti, paveikti nuomone ar nuslopinti įtarimus. Jeigu rusai istoriškai dažnai mėgdavo pasitelkti atomizacijos strategija, vienos grupės nuteikimą prieš kitą, tai kinai mieliau renkasi „obfuscation“ – „supainiojimą“. Liaudiškai tariant – pučia miglą į akis. Politiniai sprendimai priimami slaptai, tikrieji motyvai slepiami iki tol kol abipusiai susitarimai nebūna pasirašomi. Teisybės dėlei reikia paminėti, jog visos valstybės stengiasi slaptai projektuoti įtaką idant siektų savo interesų, tik nevisoms taip tai puikiai gaunasi kaip kinams. „Karo be ribų“ doktrinoje pulkininkas Qiao Liang pateikia paaiškinimą, kuris lygiai taip pat sėkmingai galėtų sklisti ir iš „Kovos klubo“ veikėjo lūpų: „nėra jokių taisyklių, nieko nėra draudžiamo“.

2014 m. gruodį  Xi Jinpingas KKP Politbiure rėžė kalbą, kurioje pareiškė, jog „Kinijos balsas turi būti išgirstas, kiniški elementai turi būti įdiegti į tarptautines taisykles“. Su Xi valdymo pradžia buvo užsibrėžtas tikslas infiltruotis į tarptautines organizacijas, jog pastarosios atstovautų KKP interesams. Dėl tarptautinių organizacijų gausos, aptarsim tik keletą svarbiausių pavyzdžių.

Kinija ir Pasaulio prekybos organizacija (PPO)

PPO yra didžiausia ekonomikos ir prekybos organizacija pasaulyje, labai daug prisidėjusi prie Kinijos ekonominio iškilimo. Tačiau KKP sumaniai išnaudojo PPO nuolaidžiavimą Kinijos atžvilgiu. PPO taisyklėse nėra konkrečių kriterijų įvardinančių kas yra „besivystanti šalis“. Kinija būdama antra pasaulio ekonomika save identifikuoja „besivystančia šalimi“, todėl daugelis PPO taisyklių jai negalioja, arba yra palengvintos. PPO į JAV ir kitų šalių raginimus sulyginti žaidimo taisykles niekaip nereaguoja. Kinija ir toliau mėgaujasi išskirtinėmis privilegijomis. Epoch Times korespondento He Jian teigimu, iš 45 įsipareigojimų stojant į PPO, KKP įvykdė tik 1 iš 7 pažadėtų ekonominių reformų, 1 iš 4 intelektualinės nuosavybės saugojimo įsipareigojimų, 7 iš 12 prekybos įsipareigojimus ir t.t. Per 20 metų narystės organizacijoje, Kinija įvykdė 23 iš 45 stojimo į PPO sąlygų. KKP nemato, jokio reikalo imtis veiksmų, kurie neatitinka partijos interesų, kadangi žino, jog iš PPO nesusilauks jokių sankcijų net ir tada kai užfiksuojami rimti nusižengimai organizacijos taisyklėms. Pavyzdžiui The New York Times 2014 m. išleido straipsnį, kuriame pranešė, jog dar 2012 JAV, EU ir Japonija pateikė PPO skundą, dėl to, jog Kinija piktybiškai ribojo retųjų metalų pardavimą, naudojamą elektronikos pramonėje. PPO už šį šiurkštų pažeidimą vietoj baudos, mandagiai paprašė kinų daugiau taip nesielgti…

Kinija ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF)

1945 m. įkurtas TVF tikslas „puoselėti globalią monetarinę kooperaciją, užtikrinti finansinį stabilumą, skatinti tarptautinę prekybą“. 2011 m. tuometinė TVF pirmininkė Christine Legarde savo ketvirtuoju pavaduotojų paskyrė Kinijos Liaudies Banko (KLB) valdybos narį Zhu Min. 2016 m. šiame poste jį pakeitė Zhang Tao, kuris ne tik KLB valdybos, bet ir KKP narys. Kai KKP nariai infiltruojasi į aukščiausius TVF administracijos sluoksnius, visai nenuostabu, jog JAV-Kinijos prekybos kare organizacija palaiko Kinijos pusę.

Kinija ir Pasaulio bankas (PB)

PB tarptautinė finansinė institucija teikiantį šalims paskolas vystymosi projektas įgyvendinti, taip pat daug prisidėjo prie Kinijos ekonominio iškilimo. Nuo 2008 iki 2012, Lin Yifu, Pekino universiteto Kinijos Ekonomikos tyrimų centro direktorius ėjo ir PB vice prezidento pareigas. 2016 m. jį pakeitė aukštas Kinijos Finansų ministerijos pareigūnas Shaolin Yang. 2019 m. Kinijos balsų skaičius PB valdyboje sudarė 5,05 procento ir nusileidžia tik Japonijai 8,21 procento bei JAV 16,37 procento. Tuo pačiu Kinija išlieka didžiausia PB lengvatinių paskolų gavėja.

2018 m. duomenimis PB suteikė Kinijai 60,495 milijardų dolerių vertės paskolų. Pagal idėja PB misija buvo padėti besivystančioms šalims finansiškai ir technologiškai įgyvendinti infrastruktūros plėtros projektus, o ne subsidijuoti Kinijos biudžeto deficitą. JAV Senato Finansų komiteto pirmininko Charles Grassley teigimu: „Pasaulio Bankas, naudojantis Amerikos mokesčių mokėtojų dolerius, neturėtų skolinti turtingoms šalims, kurios pažeidinėja savo piliečių žmogaus teises ir bando militaristiškai ar ekonomiškai dominuoti silpnesnes šalis“.

Į šiuos raginimus PB ragavo pažadėdamas sumažinti Kinijai skiriamų paskolų profilį, ir šaliai iki 2025 mėtų skirti tik 1-1,5 milijardą dolerių lengvatinių paskolų per metus… Negana to, Harvard Business Review vasario 29 d. pasirodžiusiame straipsnyje teigiama, jog Kinija 150 pasaulio šalių yra suteikusi 1,5 trilijono dolerių vertės paskolų, kas Kiniją padaro didžiausia kreditore pasaulyje, pralenkiančią net tą patį PB ar TVF. Ir tai net neskaičiuojant Kinijos „slapto kreditavimo“, kuris yra slepiamas nuo tarptautinių institucijų, norit išlaikyti geresni skolinimosi reitingą ir išsiderėti mažesnes palūkanas. Iš kitos pusės, šalys, kurios turi „slaptų skolų“ Kinijai ir dar papildomai kreipiasi į tarptautines finansines institucijas, suteiktas paskolas gali naudoti ne pagal paskirtį, o tai iš principo ardo globalią finansinę sistemą.

Kinija ir Pasaulio sveikatos organizacija (PSO). Pasaulinės koronaviruso pandemijos kontekste, PSO ryšiams su KKP atskleisti reikia skirtį ypatingą dėmesį. PSO veikla bus atskirai nagrinėjama kitame straipsnyje.

Naujausias veiksmas globalioje tragedijoj – koronavirusas

Taigi, KKP infiltruojasi į tarptautines institucijas, įtakoja sau palankių sprendimų priėmimą, skolinasi lengvatinėmis sąlygomis, o vėliau trečiosioms šalims perskolina ir toliau plėtoja savo užsibrėžtus strateginius tikslus ir – tai tik viena iš Kinijos globalinių strategijų.

Kinijos ekonomika, finansai ir infrastruktūra

Jau minėjau, kad vienas svarbiausių Kinijos vystymosi modelio aspektų yra pigus kreditavimas, dažnai paimant lengvatines paskolas tarptautinėse rinkose. Tačiau, tai – tik viena medalio pusė. Kita yra pasiskolintų pinigų naudojimas nesibaigiantiems infrastruktūros projektams. Paprastai šnekant, kol vyksta masinės statybos ir gamyba, žmonės turi darbo ir pinigų. Toks plėtros ir gamybos bet kokia kaina vystymo modelis kai kuriuos ekonomikos sektorius skatino vykdyti perteklinę gamybą. Pavyzdžiui, 2012-2014 m. laikotarpyje Kinija sunaudojo daugiau betono, nei JAV per 100 metų! Perprodukcija vidaus rinkos paklausą viršijo dar 90-aisiais. KKP intensyviai vystė masinius infrastruktūros projektus: tiesė kelius ir geležinkelius, statė uostus ir oro uostus, gamyklas, elektrines ir naujus miestus. Daugelis šių projektų buvo reikalingi, bet kai kurie buvo statomi, tik dėl statybų. Taip Kinijoje iškilo tušti miestai „vaiduokliai“.

Ekonomistai mano, jog Kinijoje egzistuoja apie 64 milijonai tuščių butų, o nauji vis dar statomi. Esant tokiam pertekliui nekilnojamo turto rinką turėtu iškart ištikti krachas. Pasiūlos ir paklausos dėsniai diktuoja, jog tuščių butų kainos turėtų smarkiai kristi, kas atneštu milžiniškus nuostolius rangovams. Tačiau neegzistuojant laisvai rinkai KKP kontroliuoja kainas. Vidutiniškai naujas butas kainuoja apie 100 000 dolerių, šalyje kur vidutinis metinis atlyginimas siekia apie 7500 dolerių, tai – labai aukšta kaina. Šis burbulas kol kas nesprogsta dar ir dėlto, jog kinai įprastai savo santaupas investuoja į nekilnojamą turtą ir per laiką įsigyja net ne vieną nekilnojamojo turto objektą. 2016 m. didžioji dauguma parduotų būstų buvo pirkti ne apsigyvenimo, o investavimo tikslais. 2018 m. trečiojo būsto pardavimai beveik pralenkė pirmojo būsto pardavimus. Nekilnojamo turto investuotojo Kyle Basso teigimu: „Viena didžiulė priežastis kodėl jūs nematote (aut. nekilnojamo turto) nuosavybės griūties, jie neturi nuosavybės mokesčio“. Tokia dirbtinė paklausa toliau skatina statybas, plieno, cemento ir kitų medžiagų gamybą. Finansinės krizės atveju griūtis apimtu iškart visus sektorius. Žalą pajustų ne tik kinai, bet ir tarptautiniai investuotojai.

John Moranas, Moran Logistics generalinis direktorius, Kinijos nekilnojamo turto rinkos situaciją apibūdino taip: „Vidutinis amerikietis galvoja, jog (aut. 2008 finansų krizės metu) 80 milijardų dolerių per mėnesį fiskalinis palengvinimas nukeliavo į Amerikos ekonomiką. Iš principo (aut. pinigai) nukeliavo į Vakarų finansinę sistemą, kuri savo ruožtu juos paskolino Kinijos bankams. Didžiąją dalį šių lėšų, Kinijos finansų sistema paskolino kinų privačiajam sektoriui, kas leido jiems masiškai statyti nekilnojamąjį turtą“. Moranas tiki, jog kilus finansų krizei privatūs investuotojai negalėtų grąžinti paskolų Kinijos bankams, o šie savo ruožtų jų negražintų Vakarų finansinei sistemai. Daugiausiai prarastų vakariečiai, kadangi infrastruktūra jau pastatyta už jų pinigus. Tada KKP galėtų mušti nekilnojamo turto kainas ir po truputi pusvelčiui apgyvendinti miestus „vaiduoklius“, kuriuos dar reikėtų įrengti ir aprūpinti buitinio vartojimo prekėmis. Kas vėl suteiktų stimulą ekonomikai perkrauti. Ar šis scenarijus išsipildys, parodys laikas, bet kokiu atveju, vakarų investicijos padėjo Kinijai iškilti. Klausimas lieka atviras: ar tik neliksim kvailio vietoje?

Diržo ir kelio iniciatyva (DKI)

2013 m. Xi Jinpingas paskelbė du naujus ambicingus projektus „Naująjį šilko kelią“ ir „Jūrų šilko kelią“, vėliau šie projektai buvo apjungti ir pavirto į „Diržo ir kelio iniciatyvą“. Azijos studijų direktorė Elizabeth C. Economy prie JAV Užsienio reikalų tarybos teigia, jog „Kinija subūrė apie 40 milijardų dolerių vertės fondą išskirtinai tik DKI projektams vystyti, be to, pažadėjo dar 100 milijardų dolerių  finansuoti per Kinijos bankus. Beveik 900 projektų dabar vystomi DKI rėmuose“. Teoriškai DKI projektuose dalyvaujančios šalys bus susietos su Kiniją prekybos, gamybos, investicijų, kultūros ir potencialiai net saugumo ryšiais. Tačiau toli gražu, ne visos šalys į DKI žiūri pozityviai. Geografiškai artima Indija išreiškė nuogąstavimus, jog DKI padarys žalos jų ekonomikai, o kartu ir karinėmis pajėgomis – „apsups“ šalį. Net tradiciškai artimas Kinijai sąjungininkas, Pakistanas, išreiškė nepasitenkinimą, jog DKI projektuose dirbantys kinai atiminėja darbo vietas iš vietinių, ir negana to, uždirba daugiau nei pakistaniečiai. Kolumbijos universiteto profesorius Alexander Cooley, pateikia pavyzdį, jog Kazachstane ir Kirgizijoje DKI projektai susidūrė su aršiu pasipriešinimų ir augančia sinofobija, kai paaiškėjo, jog valdžios pareigūnai su kinais sudarė milžiniškus nuostolius valstybėms atnešusius korupcinius sandorius. Šanchajaus Jiaotong universiteto mokslininkas Zhang Junhua tvirtina, jog pirminė „Naujojo Šilko kelio“ koncepcija išsirutuliavo iš „nuo apačios į viršų“ veikusios trečiojo pasaulio valstybių prekybos su Kinija. Tačiau Xi pakeista DKI vizija yra visiškai priešinga ir atspindi „kiniško neomerkantilizmo“ mąstymą. Pagrindinis merkantilizmo politikas principas – maksimaliai padidinti eksportą, ir sumažinti importą. Taip užtikrinant teigiamą prekybos balansą. Pasak Zhang Junhua: „Kinų neomerkantilizmui trūksta jautrumo reaguojant į kai kuriuos klausimus užsienio šalyse, ypač kultūros, aplinkosaugos ar etniškumo srityse. Pekino autoritarinė prieiga gali stabdyti bendradarbiavimą ir demokratinėse šalyse“.

Maždaug nuo 2010 m. kai kurių Kinijos gaminamų produktų (pvz: cemento, metalo) perviršis buvo toks didelis, jog viršijo net globalią paklausą. DKI iš dalies buvo sugalvota, kaip priemonė šiam perviršiui realizuoti ir eksportuoti masinį infrastruktūros vystymą svetur. Iš pirmo žvilgsnio, tai turėtų būti pozityvus dalykas jei trečiojo pasaulio šalys greitai ir pigiai gali modernizuoti savo infrastruktūrą, tačiau, velnias slypi detalėse. JAV Atsargos brigados generolas Robertas S. Spaldingas nupasakoja KKP veiklos metodus, kaip prisidengiant DKI vykdoma trečiojo pasaulio šalių neokolonizacijos programa:

Pirmas žingsnis yra surasti besivystančias šalis, kurios turi Kinijai reikiamų resursų, tokių kaip mineralai, nafta ar žemės ūkio produkcija. Jei, tarkim, šalis turi mineralų, pradedamos derybos dėl investavimo į kasybos pramonę.

Antras žingsnis – įrenginėjamos šachtos, kurios aprūpinamos vandeniu ir elektra.

Trečias žingsnis – iškasami mineralai išvežami į Kinija. Už šias medžiagas siūlomi infrastruktūros projektai, kelių, geležinkelių tiesimas, uostų, kad tuos pačius mineralus būtų galima efektingai išgabenti, statymas. Pasak Elizabeth C. Economy Kinija tapo viena pagrindinių infrastruktūros ir resursų išgavimo industrijos plėtros partnerių Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Pietryčių Azijoje. 2017 m. duomenimis Kinija importavo 57 procentus pasaulyje išgaunamo aliuminio, 47 procentus vario, 47 procentus cinko, 37 procentus sojų pupelių. Taip pat nereikia pamiršti, jog šalis intensyviai investuoja ir į užsienio šalių telekomunikacijų tinklus, užtikrinančius sklandų resursų išgavimo operacijų vykdymą. Kinų propaguojamas „nemaišykit verslo su politika“ modelis daugeliui vyriausybių yra patrauklus todėl, jog ignoruojami aplinkosauginiai, darbo užmokesčio ar skaidrumo reikalavimai. Kreipiantis į tradicines PPO ar TVF organizacijas keliami žymiai aukštesni atskaitomybės ir skaidrumo standartai. Taigi, kai kinai kartu su šalimi partnere pastato kritinius infrastuktūros elementus, atsiranda pagrindas industrializuotis.

Ketvirtas žingsnis – daugelį tikriausiai nustebins, tačiau pavyzdžiui Afrikoje, Kinija daugiausiai investuoja ne į infrastruktūra, bet į pigia darbo jėga paremtos gamybos vystymą. Ironiška tačiau Kinija ilgus dešimtmečius būdama pigios darbo jėgos bastionu, dabar pati aktyviai eksportuoja šį modelį svetur. Gaunama dviguba nauda: pigiai gaminama vietinei rinkai skirta produkcija, jiems patiems ir pardavinėjant. Iš to naudos gauna ir vietinė šalis, tačiau kinai čia laimi du kartus. Vergiški darbo užmokesčiai ir rinkos dominavimas – tikrasis „win-win cooperation“ abipusės naudos modelio veidas.

Penktas žingsnis – Kinijai į užsienio šalį perkėlus pigia darbo jėga paremtos gamybos modelį, prasideda urbanizacijos etapas. Juk gamyklose dirbantys žmonės turi kažkur gyventi. Tada pasiūlomi gyvenamųjų rajono statybos projektai taip realizuojant Kinijoje susidariusį statybos medžiagų gamybos perviršį. Teoriškai, visa tai pakelia vietines ekonomikas ir gyventojai gali sau leisti įpirkti pigias kiniškas buitinio vartojimo prekes, pavyzdžiui, Huawei mobiliuosius telefonus.

Roberto S. Spaldingo nuomone, Kinijai vystant telekomunikacijų tinklus sudaromos prielaidos namie išbandytą sekimo ir totalios kontrolės modelį eksportuoti ir svetur. Per viena generaciją, Kinija gali įdiegti pilnai išbaigtą informacijos rinkimo ir piliečių sekimo sistemą, ir parduoti ją autoritariškai nusiteikusioms valstybėms. Tuo pat metu sistemoje paliekant „atgalines“ duris, leidžiančias stebėti kitos šalies piliečių vartojimo įpročių ir politinių nuotaikų vaizdą, kuris toliau pasitarnautų formuluojant KKP strateginius tikslus. Toks anti-demokratinės socialinės kontrolės modelis yra išties bauginantis, tačiau kaip „nation building“ šalies statymo, modernizavimo bei ekonominės ekspansijos strategija tai – genealu.

Kinijos ekspansija kitose pasaulio šalyse nėra tik išskirtinai negatyvus dalykas, tačiau grėsmes reikia suprasti ir su kinais tartis atsargiai, nes vietinės valdžios nekompetencijos ar korupcijos spragas KKP išnaudos maksimaliai. Kai kurios šalys tą jau suprato ir neleidžia kinams užvaldyti ištisų ekonomikos sektorių. Peru, Zambija, Vietnamas ir daugelis kitų valstybių jau priešinasi kinų investicijoms, dėl skaidrumo ir atskaitomybės stokos. Mongolija ir Argentina priėmė įstatymus smarkiai ribojančius Kinijos investicijas į strateginius šalių ekonomikos sektorius. Pavyzdžiui Argentina riboja užsienio subjektams masiškai supirkinėti žemės ūkio paskirties žemes, įstatymas nėra nukreiptas specifiškai prieš Kiniją, tačiau akivaizdu, jog vienam didžiausių pasaulio žemės ūkio produkcijos importuotojui sudaromos kliūtis. Tuo tarpu Mongolija, neleidžia užsienio subjektams įsigyti daugiau kaip 49 procentus akcijų strateginės svarbos įmonėse. Vėlgi įstatymas specifiškai kinų neišskiria, tačiau žinant, jog Kinija yra pagrindinė Mongolijos prekybos partnerė įstatymo žinutė aiški – bendradarbiaujant su Kinija atsargumas  yra privalomas.

„Karybos be ribų“ doktrinoje paminėtas, technologijų, švietimo bei karybos sferas aptarsiu kitame straipsnyje.

Autorius: Andrius Bubnys

Susidomėjimas Azija prasidėjo nuo aistros japonų animacijai. Dar būdamas mokykloje, įstojau į pirmąjį Lietuvoje anime gerbėjų klubą "OtakuDo". Interneto priešaušrio laikais kiekviena piratinė kasetė buvo aukso vertės, todėl puikiai suprantu bendraminčių subūrimo ir dalinimosi informacija svarbą. Šiuo metu studijuoju Vilniaus universitete, Šiuolaikinių Azijos studijų magistro programoje. Labiausiai domiuosi Japonija, bet neaplenkiu ir kitų Azijos šalių. Interesų sritys - populiarioji kultūra, istorija, tarptautiniai santykiai.

Pasidalink šiuo straipsniu